Trečiadienis, Rugpjūtis 21, 2019
   
Tekstas

Kelionės į Europos Parlamentą dienoraštis

Retas lietuvis nemėgsta keliauti, retas lietuvis nemėgsta dovanų, retas lietuvis nemėgsta dovanotų kelionių...

Rugsėjo pabaigoje tokia nuostabia dovana turėjo galimybę pasidžiaugti net 30 lietuvaičių. Įvairaus amžiaus, iš įvairių Lietuvos kampelių, už įvairius nuopelnus kelione apdovanotieji susiruošė į kelionę, kurios pagrindinis tikslas – pažintis su keletu gražiausių ir garsiausių Europos miestų bei Europos Parlamentu Strasbūre. Mūsų laukia pažintis su institucija, kuri daugeliui Lietuvos žmonių, nežiūrint į tai, kad Lietuva jau daugiau nei šešeri metai yra Europos Sąjungos narė, visiškai nepažįstama arba pažįstama menkai.

Pažintį su Europa pradedame nuo artimiausios Lietuvos kaimynės, Lenkijos. Komfortabilus autobusas rieda lietuvių ,,apdainuotais“ Lenkijos keliais. Naktyje, už lango lieka lietus, o autobuse prasideda susipažinimo vakaras. Sumaniosios bendrakeleivės Jolantos iš Šiaulių dėka, susipažinimas netradicinis, sukelia visiems daug juoko ir gerų emocijų pliūpsnį. Jaunuolis išsitraukia mini gitarą, autobuse suskamba daina. Pirmosios minutės nuteikia maloniai, širdyje sukirba suvokimas, kad kelionė su šaunia kompanija neprailgs ir nebus varginanti.

Išaušus rytui, gamtovaizdis ima keistis. Vis dažniau už lango pastebiu puikias senovines pilis, apsuptas kalvomis. Artėjame prie Čekijos sostinės Prahos. Nors kai kurie iš mūsų Prahoje jau ne pirmą kartą, tačiau dar ir dar kartą įsitikinu, kad ,,auksinei Prahai“ apžiūrėti nepakaktų ir metų. Miesto architektūra žavi savo spalvomis ir formomis, kurios įsilieja į nuostabų rudenišką peizažą, todėl paliekame jį iki kito karto tik po to, kai išsakome savo slapčiausius norus šventąjam Nepomukui, kuris puošia Karlo tiltą.

Kelionė tęsiasi per Vokietiją. Pasiekus Švarcvaldo regioną Prancūzijos pasienyje, mus pasitinka žavioji Europos Parlamento nario L. Donskio biuro vadovė Jurgita. Stebiuosi Jurgitos žiniomis, jos pasakojimai nuotaikingi, o informacija artima ir suprantama, nes sukaupta ne pirmus metus gyvenant Vakarų Europoje ir dirbant kartu su Lietuvos europarlamentarais E. Gentvilu ir L. Donskiu.

Švarcvaldo regione lankomės Vokietijos nacionaliniame biosferiniame draustinyje. Mažas ir jaukus Openau miestelis – visiška priešingybė tiek Lietuvos kaimo turizmui, tiek Lietuvos kurortams. Maži ir jaukūs vokiški namukai tiesiog švyti nuo įvairiaspalvių gėlių, kuriomis nusagstytos namų palangės, prie namų drąsiai laigo baltakailiai kiškiai. Per miestelį teka garsiųjų Openau krioklių mažieji broliai – kriokliukai ir mažos jų vagelės. Šalia sodybų, pievose romiai guli stirnos, išdidžiai savo ragus demonstruoja elniai. Stebiuosi vokiška tvarka, o mūsų, keliauninkų, kalbos norom nenorom sukasi apie tai, ar toks vaizdas galėtų būti matomas Lietuvoje.

Aplankome Openau moterų vienuolyną. Apgriuvusios vienuolyno sienos ir nuostabus gamtovaizdis – reginys, kurį tenka išvysti tik romantinėse melodramose. Čia jis mums – prieš akis. Vienuolynas nerestauruojamas, tačiau aiškiai matoma, kad jis yra ,,užkonservuotas“ ir kruopščiai saugomas, todėl menka tikimybė, kad šešioliktą amžių menančios sienos neatlaikys dvidešimt pirmojo amžiaus krizės. Apžiūrėję vienuolyną, grįžtame į ... šeimos viešbutį. Viešbučio sienos atspindi šeimininkų ir jų šeimos istoriją. Nuotraukos, kurių kampučiuose ranka pažymėtos svarbesnių šeimos gyvenimo momentų datos. Viskas čia apgalvota iki smulkmenų. Mielos interjero detalės, suvenyrai, šeimininkės rankomis nertos servetėlės, įrėmintos ,,puzzle“ dėlionės, ir toks artimas kryželis virš miegamojo lovos suteikia viešbutukui tokį jaukumą, kurio dažnai trūksta komfortabiliuose aukštos klasės viešbučiuose. Viešbutis – šeimos verslas, tačiau, žiūrėdamas į atvirus ir draugiškus šeimininkų veidus, supranti, kad verslo tikslas čia suvokiamas lygia greta su malonumu, kurį jaučia šeiminkai, kai mato patenkintus savo svečius. Vakare skanaujame šeimininkų rankomis ruoštą vakarienę, mėgaujamės vokiško alaus bokalu ir traukiame lietuviškas dainas. Nejučia jaunimas išprovokuoja vyresnius grupės narius surengti lietuviškų dainų varžytuves. Ir ką jūs manote? Nors, išgirdę kai kurias lietuvių liaudies dainas, jaunuoliai gūžčioja pečiais, tačiau po pirmojo ar antrojo posmo jie drąsiai įsijungia ir lietuviška daina suskamba Vokietijos padangėje visiškai naujai.

Sekantį rytą mes jau traukiame savo pagrindinio kelionės tikslo – Europos Parlamento Strasbūre link. Mūsų grupei labai pasisekė, nes mes į Europos Parlamentą atvykome jo plenarinės sesijos metu. Parlamento pastato fojė, prie Lietuvos vėliavos mus pasitinka L. Donskis, kurio iniciatyva mes ir esame čia. Gerbiamas Leonidas supažindina mus su savo darbu Europos Parlamente, atsako į mūsų klausimus, kurių grupės nariai užduoda daug ir pačių įvairiausių. Mus domina ir darbo EP subtilybės, ir santykiai su kolegomis, mes klausinėjame apie Europos Sąjungos perspektyvas ir tolimesnę Lietuvos ateities viziją Europoje. Mes teiraujamės apie Leonido laisvalaikį ir jo akademinę veiklą ir dar kartą įsitikiname Leonido įžvalgų gilumu ir sugebėjimu perteikti tai, kas svarbiausia, suprantamai ir aiškiai. Džiaugiamės, kad Lietuvai atstovauja tokia iškili asmenybė. Naudojamės galimybe įsiamžinti su Leonidu prie garsiųjų EP skulptūrų, atsisveikiname ir tęsiame savo kelionę į Prancūziją, į šv. Odilės vienuolyną.

Legenda byloja, kad Odilės kunigaikštis susilaukė dukters, kuri buvo akla, o tai buvo dviguba negarbė kunigaikščiui. Kunigaikštis savo kūdikį atidavė į vienuolyną, kuriame įvyko stebuklas – mergaitė praregėjo. Nuo tada tikima, kad ši vieta turi stebuklingų galių ir yra lankoma piligrimų. Aukščiausiame vienuolyno taške atsiveria nuostabi vyndarių krašto Elzaso panorama. Iš čia puikiai matomas garsusis vyno kelias, kuriuo mes ir keliaujame toliau. Kol pasieksime Rikeviro  miestelį, klausomės Jurgitos. Negaliu nesidžiaugti, kad turime tokią šaunią kelionės vadovę, kuri sustabdo mūsų besiblaškančius žvilgsnius ties reišmingesniais dalykais, kurių gal net ir nepastebėtume patys, o ausis ir mintis sutelkia į įdomesnius faktus apie Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos politiką ir  istoriją. Rikeviras – miestelis, kurio visas gyvenimas sukasi apie vynuoges ir vyndarystę. Miestelis įsikūręs trylikto amžiaus pradžioje. Stebėtina, tačiau jo gatvėse dar ir dabar puikiai išlikę XIII-XIX a. amžiaus pastatai. Naujai statomiems pastatams yra taikomi labai griežti reikalavimai, nes jie turi organiškai įsilieti į senojo miestelio architektūrą, nepažeisdami čia sklandančios šimtmečių auros. Rikeviro simbolis – gandras. Miestelio gyventojai tiki, kad į šį gamtos kampelį parskrenda žiemoti gandrai, todėl suvenyrų parduotuvėse beveik ant kiekvieno suvenyro puikuojasi simbolinis gandras. Siauromis Rikeviro gatvelėmis retkarčiais prapupsi maži traktoriukai, kuriuose pilnos statinės vynuogių. Vynuogės čia pat, mūsų akivaizdoje, yra spaudžiamos, o mažos ir jaukios parduotuvėlės prie mini vyno daryklų siūlo ragauti ir pirkti nuostabaus skonio elzasietišką vyną. Nors pagunda ir labai didelė, tačiau žinome, kad šiandien mūsų dar laukia Falerių šeimos vyno degustacija. Ši šeima – tipinė elzasiečių šeima, kurios gyvenimo būdas ir pagrindas yra vyndarystė. Sutinkame šeiminką su sūnumi grįžtančius iš laukų, jis kviečia mus į šeimos rūsį, vaišina ką tik skintomis saldžiomis vynuogėmis, pasakoja apie savo vynus ir siūlo juos degustuoti. Vyno gamyba – šeimos tradicija, jį gamina tėvas ir sūnus Faleriai, o kai teiraujamės, ar anūkai taip pat bus vyndariai, Faleriai šypsosi ir sako, kad jie labai norėtų, jog anūkai tęstų šeimos tradicijas, tačiau gerbs bet kokį savo palikuonių pasirinkimą. Įspūdžiai tokie nepakartojami, jog žinau, kad ateityje, skanaudama vyną, visuomet mintimis grįšiu į šį vyno rojų.

Kelionė per Europą tęsiasi. Šmaikštaujame, kad vykstame į europiečių pagundų sostinę – Amsterdamą. Šalis pasitinka mus dirbtinių kanalų, vėjo malūnų ir dviračių gausa. Tai puikus pavyzdys, ką net pačioje nederlingiausioje žemėje gali sukurti darbščios žmogaus rankos. Pažintį su Nyderlandų sostine pradedame plaukdami garsiaisiais kanalais. Stebiu ant vandens besisiūbuojančias baržas ir jose vykstantį gyvenimą. Mąstau apie žmones, kurie pasirinko gyvenimo būdą ant vandens. Gal už neuždengtų užuolaidomis langų – garsus menininkas, rašytojas, visuomenės veikėjas? Atviri aplinkiniams, nebijantys viešumo žmonės. Teiraujuosi apie jų saugumą ir nustembu sužinojusi, kad Amsterdamas – pakankamai saugus miestas. Jame dirba daugybė neuniformuotų policininkų ir nors pasitaiko vagysčių, tačiau čia galima jaustis pakankamai saugiai tiek dienos, tiek nakties metu. Susipažįstame ir su ,,raudonųjų žibintų“ kvartalu. Akimis ieškau garsiosios bažnyčios, aprašytos J. Irvingo romane ,,Kol tave rasiu“.  Aplink ją verda naktinis Amsterdamo gyvenimas. Ore sklando salstelėjęs kvapas. Šurmulys, šviesų ir žmonių gausa svaigina, įtraukia. Net nepajuntu, kad laikas atsisveikinti su šiuo nuostabiu miestu. Mūsų ir vėl laukia kelionė į Vokietiją.

Saulėtą rytą pasitinkame nuostabiame Vokietijos mieste Liubeke. Po triukšmingojo Amsterdamo Liubekas primena ramybės ir tvarkos oazę. Su nedidele grupele bendrakeleivių apžiūrime Liubeko senamiestį ir katedrą. Gatvių kavinukėse ramiai ir niekur neskubėdami kavą gurkšnoja senukai. Mėgaujamės skaisčia rudenine saule ir svajojame apie tai, kad labai norėtume šitaip praleisti savo senatvę. Tikiu, kad šitokią galimybę mes, naujieji Europos Sąjungos nariai, tikrai turėsime. Po Liubeko atvykstame į Kylį. Apžiūrime miestą ir keliaujame į uostą, iš kurio turime pajudėti į Klaipėdą. Atliekame visus reikiamus uosto formalumus, įsikuriame kajutėse ir draugiškai susibėgame ant denio. Norime atsigriebti už tai, ko nespėjome padaryti visos kelionės metu. Dėkojame Eglutei, lydėjusiai mus visos kelionės metu, ir autobuso vairuotojams, dalinamės įspūdžiais, adresais, tariamės, kaip apsikeisime nuotraukomis ir fantazuojame apie tai, kada ir vėl susitiksime. Kartu praleidę 6 kelionės dienas, esame nepaprastai liberalūs ir laisvi. Džiaugiamės, kad tiek daug pamatėme ir sužinojome. O aš tvirtai tikiu, kad visos Europos ateitis didžia dalimi priklauso nuo to, ką dėl jos, o tuo pačiu Lietuvos ir savo gerovės padarys eiliniai žmonės. Tokie, kaip aš ir mano kelionės bendrakeleiviai. Tai priklausys nuo to, ar rasime savyje jėgų ir toliau būti pilietiški bei skleisti gerąją žinią apie tai, kad tik mūsų visų pastangų dėka mes galime tapti tikrais europiečiais, ar pamiršę kelionės įspūdžius apkerpėsime ir toliau lauksime, kada Europa pati ,,ateis“ į mūsų namus ir atneš taip lauktą ir išsvajotą gerovę kiekvienam iš mūsų. Aš nelauksiu. Turiu jėgų ir noro, todėl siūlau kurti Europą, kurioje gyventi gera visiems.

Kelionės bendrakeleivių įspūdžiai

Jolanta Venskutė, Gargždai
Patarlė, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, man dingtelėjo vos tik sužinojus, jog esu pakviesta būti keliauninkų, vykstančių pasisvečiuoti Europos Parlamente, gretose. Atsisakymas būtų tolygus nuodėmei – juk kasmet į tokias keliones europarlamentaro Leonido Donskio bei jį į EP delegavusio Liberalų sąjūdžio  kvietimu išvyksta vos daugiau nei 100 išrinktųjų. Taigi, pagaliau ir aš - išrinktoji! Susikrovusi lagaminą išvykstu ieškoti nuotykių net į šešias šalis gražuoles...

Galiu drąsiai sakyti, kad parsivežtų įspūdžių turėjo pakakti visiems – tiek didžiausiam svajotojui, tiek niurzgai skeptikui. Tfu tfu tfu, tikiuosi, kad mūsų smagioje kompanijoje tokių nebuvo.

Bemaž savaitė, praleista naršant po Europą, prabėjo staigiau nei tikėjausi. Besikeičiantis kraštovaizdis, lietuviškus beržynus keičiantys neaprėpiami kalnų vaizdai, galiausiai – it pasaka be galo besitęsiantys vynuogynų plotai. Nors galva dar bando suvokti, kaip visus tuos laukus reikia nudirbti, galiausiai pasiduodu – man atostogos, ir aš tiesiog grožiuosi!

Noriu pasigirti, jog šiuokart atsidūriau fantastinėje pakeleivių kompanijoje. Pradedant europarlamentaro L. Donskio padėjėjomis Egle bei Jurgita ir, žinoma, apipilant liaupsėmis visus likusius 29 išrinktuosius bendražygius. Nors pati esu studentė, buvau maloniai nustebinta mokyklinio jaunimo bei studentijos erudicija bei gebėjimu derintis prie suaugusiųjų. Gal ir nieko stebėtino, juk ši kelionė – žmonėms, kurie ne tik tiki Lietuvos ateitimi bet, didelė tikimybė, kad patys tą ateitį kurs.

Tikiu, kad galimybę pasivaikščioti po dar vasarišku rudeniu alsuojančią Europą mes visi išnaudojome taip, kaip ir tikėjosi europarlamentaro L. Donskio komanda – aplankę Europos Parlamentą įsitikinome, kad tai nėra tik nulinė stotelė tarp savaitės pramogų. Apie šiltą L. Donskio bendravimą, išsakytą atvirą nuomonę apie paties darbo vietą ir ES perspektyvas papasakojau kone kiekvienam, kuris teiravosi apie atostogų įspūdžius. Taigi, garantuoju, kad dovanotos kelionės tikslą įvykdžiau – bent dešimtis žmonių mano pasakojimais „priartėjo“ prie ES. AČIŪ!

Intreviu su jonaviške Renata Stonkute rasite čia.

Su vietine žiniasklaida kelionės įspūdžiais dalinasi ir liberalas iš Palango Eimutis Židanavičius.


 


Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt