Ketvirtadienis, Rugsėjis 19, 2019
   
Tekstas

G. Paunksnienė. Eksperimentinis triušis 19-ame troleibuse. Ar mokame ginti savo teises?

Vilnius. 19-as maršrutinis autobusas Saulėtekis–Pašilaičiai. Video kamera virš vairuotojo. Nejauku. Jaučiuosi labai stebima. Juk nedidelė, bet gana galinga kamera, gali pritraukti ir asmens kodo numerį iš mano piniginės! Bet keleiviams tai nė motais. 19-u troleibusu važinėjantys vilniečiai stebimi jau kelis mėnesius. Ir, regis, galimas vaizdo (išversiu – asmens duomenų) įrašymo pavojus, jų nejaudina. Bet man gana neramu. Aš dešimt metų troleibusu nevažiavau. Dar labiau nejauku darosi, kai pagalvoju, kad jei šis, pasak savivaldybės pareigūnų, eksperimentas pasiteisintų, tai joks padorus troleibuso vairuotojas nei toks pat padorus keleivis apie privatumą negalėtų nė pasvajoti. Juk nuo kameros, 4G ryšio, WiMaX interneto komplektėlio, o ilgainiui ir nuo jų padarinių nepasislėpsi. Jau dabar įsivaizduoju, kaip po kelerių metų, Kalvarijų turguje, kaip ir Londone, galėsime nusipirkti video kompromato apie savo neprietelių. Tai vis tos vaizdo kameros troleibusuose ir kitur. Bet apie viską nuo pradžių ir beveik be ironijos.

Praėjusių metų rugsėjį Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė apie ketinimus Vilniaus m. viešajame transporte įrengti vaizdo stebėjimo kameras. Šios kameros sostinės gyventojams kainuotų viso labo 2 milijonus litų. Kiek papildomai kainuos šių kamerų aptarnavimas, niekas neskaičiavo, o jei skaičiavo, tai laiko paslaptyje.

Taigi, „Vilniaus troleibusai“ bei Lietuvos radijo ir televizijos centras, skatinami didelio sostinės vicemerų entuziazmo, su šūkiu „bus saugiau“ ėmė ir įrengė video kameras dešimtyje 19-ojo maršruto troleibusų.

„Bus saugiau“, pasak „Vilniaus troleibusų“, reiškia, kad kameros suvaldys augantį chuliganizmo skaičių troleibusuose, padės gaudyti „zuikius“ ir dar, jei tikrai iškils grėsmė troleibuso keleiviams, ar vairuotojui, pastarasis galės paspausti mygtuką ir iškviesti greitojo reagavimo būrį, na, tiksliau susisiekti su dispečerine.

Gyvenime, tiesa, kitaip nei gražioje istorijoje. Vos kelis mėnesius trunkančio eksperimento pagrindus iš esmės sugriovė nedidelis Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir jo savanorių socialinis eksperimentas „Ar Vilniaus troleibusuose stebėjimo kameros tikrai jus stebi?“. Video galite pamatyti čia.  Kompanija imitavo muštynes, lėbavimą autobuse, bet nenutiko nieko. Žmonės kraipė galvas, vengė triukšmadarių, bet policijos nekvietė. Vairuotojas – tikras lietuvis – dėl netikėtai kilusių muštynių „stebuklingojo“ mygtuko nespaudė.

Pasibaigus eksperimentui kameros išmontuotos, 19-uose troleibusuose liko tik WiFi interneto ryšys. Sostinės valdžia ir „Vilniaus troleibusai“ apie eksperimentą – daugiau nė žodžio. Ir lieka tik plika tiesa.

Tiesa, jog neskubame susimąstyti arba, juo labiau, ginti savo privatumo.

Be didesnio skepsio, ir juo labiau pilietinio veiksmo, sutinkame naujoves, nesusimąstydami apie jų grėsmę.

Šiame kontekste „norma“ yra ir tai, kad valdžios institucija, nepaisydama šalies įstatymų, lengvu rankos mostu gyventojus padaro eksperimentiniais triušiais, tiesa, vardan visuomenės saugumo.

Jau nekalbant apie svarbų klausimą: ar vardan „visuomenės saugumo“ valstybė turi teisę viršyti įstatymų įgaliojimus įrašinėdama, kaupdama ir panaudodama asmenis duomenis? Kur yra ta riba, kurios peržengti neturi teisės jokia valstybės institucija? Ir, ar žmonės pakankamai žino apie savo teises, kad taip vangiai siekia jas ginti?


Situaciją komentuoja teisininkė, Liberalų sąjūdžio Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės komiteto sekretorė Evelina Gudzinskaitė.

Naujausias Žmogaus teisių stebėjimo instituto užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad kas antram Lietuvos gyventojui trūksta žinių apie žmogaus teises bendrai ir apie tai, kaip jas būtų galima ginti. Dar blogiau tai, kad tik kas penktas gyventojas, kurio teisės buvo pažeistos, pabandė jas kaip nors apginti. Dauguma teisinosi tuo, kad nesitiki sulaukti efektyvios pagalbos.

Visgi matyčiau ir kitų priežasčių.

1. Tingėjimas pagalvoti ir parašyti skundą. Skųstis galima žmogaus teises ginančioms tarnyboms arba iškart teismui. Pasiaiškinti, kaip formuluoti skundą, galima paskambinus internete skelbiamais tarnybų telefonais. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, pvz., įdėjo netgi skundo formą (http://www.ada.lt/index.php?lng=lt&action=page&id=20002). Skųstis paprasta. Svarbiausia – tiksliai suformuluoti pažeidimo esmę (pvz., nepagrįstas keleivio teisės į privatumą varžymas) ir savo reikalavimą (pvz., nustoti filmuoti troleibusuose).

2. Abejingumas teisių pažeidimams. Gal dar nepasiekėm to lygio, kai visuomenė vadovaujasi ne vien ekonominiais interesais?

3. Baimė nusišnekėti. Bet juk vartotojas, asmens duomenų subjektas ar kitoks asmuo, nukentėjęs nuo žmogaus teisių pažeidimo, yra silpnesnioji ginčo pusė – jis neprivalo būti ekspertu. Jam dirba valstybės aparatas su visais žmogaus teisių specialistais. Manau, kad kuo daugiau žmonių primins šiam aparatui jo paskirtį, tuo jis taps budresnis ir veiksmingesnis.

Žmogaus teisių gynimas turėtų tapti savo, o ne kažkieno kito reikalu.
 


Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt