Pirmadienis, Spalis 14, 2019
   
Tekstas

Liberalų diskusija: Laisvi, bet nelaimingi. Kaip išsivaduoti iš karalaitės komplekso?

Lietuvai minint dvidešimt pirmąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, pastebima, kad nebelieka tuo metu puoselėtų idėjų ir siekių. Svajojome, kad būsime savo šalies šeimininkais, būsime saugiai laisvi ir gyvensime. Tačiau iškovoję laisvę, atkakliai siekę ir tapę lygiaverčiais Europos Sąjungos nariais, esame vieni nelaimingiausių Europoje. Dalis piliečių piktinasi primetamomis europinėmis vertybėmis, tarsi mes nebūtume europiečiai. Dalis teigia, kad visai ne tokios Lietuvos siekta ir tikėtasi. Yra ir tokių, kurie su nostalgija prisimena sovietinius laikus ir kaip tuomet buvo „gera“ gyventi. Kas tai? Vertybių krizė? Sąmoningumo ir atsakomybės stoka? Ką reiškia šios abejonės laisve, dėl kurios dar visai neseniai tūkstančiai lietuvių stojo prieš tankus? Galiausiai, kaip lietuviams išsivaduoti iš šio „karalaitės komplekso“, jei net ir šiandien yra laukiančių išsvajotojo princo, kuris atjos ant balto žirgo ir visus išgelbės?

Liberalų diskusijoje – Liberalų sąjūdžio narys dr. Dainius Pūras ir Liberalų sąjūdžio Ukmergės skyriaus pirmininkė Lina Sukackienė.

D. Pūras. "Įvairiai galima vertinti dabartinę situaciją Lietuvos visuomenėje ir valstybėje. Galima būtų nedramatizuoti situacijos ir apibendrinti kad permainos yra užsitęsusios ir skausmingos visame Vidurio ir Rytų Europoje regione. Ir vis tik esama nemažai ženklų, kad Lietuva paskutiniu metu yra patekusi į ypatingą dvasinę krizę. Vietoj to kad pasinaudotų unikalia galimybe tapti sveika visuomene ir pajėgia valstybe, Lietuva vis dažniau atkreipia nepriklausomų ekspertų dėmesį kaip valstybė, suabejojusi laisvės ir tolerancijos idėjomis, kurios yra liberalios demokratijos pagrindas. Stiprėja ydingas ratas, kuomet politikai, užuot tapę visuomenės lyderiais, pataikauja tam tikros visuomenės dalies,kuri pasiilgo totalitarinės dvasios, nuotaikoms. Vis dažniau kritikuojama Europos patirtis kuriant pilietinę visuomenę ir gerbiant visų žmonių, ypač pažeidžiamų grupių, teises. Tarsi būtų norima pasveikti, gydantis tuo, nuo ko taip sunkiai visuomenė buvo susargdinta per tragišką XX amžiaus vidurį ir antrąją pusę. Galima lyginti šitą visuomenės būklę su „Stokholmo sindromu“ kuris išsivysto įkaitams pamilusiems savo pagrobėjus. Vis dažniau Lietuvos raidos scenarijus lyginamas su Rusijos variantu – ta prasme kad visuomenė nuteikiama prie liberaliąją demokratiją kaip esą svarbiausią pavojų ir ta prasme kad visuomenės raida sustojo ties mėgavimusi trimis laisvėmis – laisvo judėjimo laisve, religijos laisve ir laisve kaupti materialines vertybes. Tuo tarpu pagarba visų žmonių, ypač pažeidžiamų visuomenės grupių, pilietinėms teisėms, aukojama kaip vertybė, išlieka aukštas nepakantos kitokiems žmonėms ir korupcijos laipsnis (nes dauguma žmonių rūpinasi vien savo ir artimųjų interesais ir nemato reikalo elgtis taip kaip naudinga viešajam interesui), tyčiojamasi iš eilinių žmonių ir nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų. Toks kontekstas nulemia Lietuvos nesėkmę sveikatos, socialinės apsaugos, vaikystės ir šeimos politikoje, itin neveiksmingą Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų naudojimą (pvz., investuojama į taip ir nereformuotą itin neefektyvią socialinės globos ir sveikatos priežiūros infrastruktūrą ir gilinama socialinė atskirtis ).

Apie visa tai būtina atvirai kalbėti visuose lygiuose. Lietuva pakankamai stipriai įvarė save į kampą nesugebėdama investuoti į atsakingų ir nepriklausomų piliečių ugdymą. Tačiau situacija jokiu būdu nėra beviltiška. Didžiausia problema yra ne laisvė kuri, anot liberalios minties oponentų, Lietuvą gadinanti ir jai netinkanti, o tai kad iki šiol vis dar neišmokome laisve atsakingai naudotis. Lietuvoje yra daug žmonių kurie tiki Europos vertybėmis ir tiki kad Lietuva gali ir turi tapti šiuolaikine Europos valstybe, taip pat daug tokių lietuvių yra tarp emigravusiųjų. Svarbu šiuos žmones sutelkus sustabdyti savinaikos tendencijas Lietuvos visuomenėje. Tai būtų svarbiausia Liberalų Sąjūdžio misija artimiausiu Lietuvos valstybės raidos laikotarpiu."

L. Sukackienė. "Gali perskaityti šimtą vadovėlių apie plaukimą, kol neįbrisi į vandenį, neišmoksi plaukti. Kitaip tariant,  turi pasirinkti - ar kalbėti  apie gyvenimą kaip procesą, ar  jame  aktyviai dalyvauti.

Jeigu pasirinkai aktyvią poziciją -  atsiranda naujas faktorius - vertybės. Man asmeniškai geriausiai žmogų charakterizuoja pagal jo pasirinktą vertybių skalę praeitas kiekvienas gyvenimo centimetras, priimti  sprendimai ir aplinkui sukurta erdvė. Minties  erdvė, jos žodžių prasmė ir  indėlis komandos, kolektyvo, bendruomenės progrese.

Dvidešimt praėjusių atkurtos nepriklausomybės metų mums parodė daug žmonių prigimties ir esybės spalvų valstybės kūrimo procese.

Pirmiausia - etatiniai kalbėtojai. Nepatenkinti, dejuojantys arba nuolat kitus ko nors mokantys. Jų pilna visur. Kiti dar ir už didelius pinigus tokį darbą gauna. Jų reikia tam, kad suprastum, kaip nereikia gyventi.

Aš visada už tuos, kurie brenda į šaltą vandenį, kad pajustų kiekviena kūno ląstele judesio, veiksmo  ir žingsnio privalumą prieš žodį. Nors Šventas raštas sako, kad pirmiausia buvo žodis, galvoju, kad dabar tinkamiausias  laikas veikti.

Gyvenime valgiau skalsią aukštos valdininkės duoną, kurios laisva valia atsisakiau, kad išbandyčiau jėgas  naujose erdvėse, kurias atvėrė Europos sąjunga. Tai  struktūrinių fondų projektų kūrimas ir jų  įgyvendinimas. Tai galimybės kilti pačiam žmogui  ir parodyti kitokį gyvenimą jaunam, pagyvenusiam, nusivylusiam ir net nuklydusiam į ,,užribį“.

Galingai veikiantys stereotipai, laikmečio suformuoti sindromai turi tik vieną vaistą - sąmoningą pasirinkimą dirbti bendraminčių komandoje, džiaugtis kiekvienu nauju nariu, pamiršti asmenines karalaičių ambicijas ir tikėti Lietuvos dukromis ir sūnumis."


 


Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt