Ketvirtadienis, Rugsėjis 19, 2019
   
Tekstas

Liberalų diskusija: Kur veda augantis lietuvių ir lenkų kivirčas?

Rinkiminis politikavimas kurstant tautinių mažumų, o labiausiai lenkų susitelkimą, regis virsta nuosekliai augančiu dviejų tautų nepasitenkinimo cunamiu. Kas kiršina lietuvius su lenkais – bendrą istorinę praeitį turinčias tautas?

Seimo pirmininkė tvirtina, kad nesantaiką kursto europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, pastarasis tikina, kad tenori lenkams tokių teisių, kokias Suomijoje turi švedai ir pataria Vilniaus krašto lietuviams labiau integruotis.

Tuo tarpu viešojoje erdvėje daugėja konstruktyvaus dialogo neskatinantys pareiškimai dėl Šalčininkų autonomijos, įtarimai, kad lenkų darželiai Lietuvoje augina „hitlerjugendą“ ar hiperpatriotiniai raginimai „Keikis lietuviškai ir eik balsuoti, kitaip išspirs iš namo Pavilny“.

Kur nuves šie kol kas nedideli ir, tikimės, neorganizuoti rasinės neapykantos kurstymo ir šovinizmo daigai? Ar liberalai mato konstruktyvių priemonių šioje ypač jautrioje situacijoje?

Liberalų diskusijoje: liberalas Seimo Pirmininko pavaduotojas, Seimo delegacijos Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių asamblėjos pirmininkas Algis Kašėta bei Liberalų sąjūdžio Šalčininkų skyriaus pirmininkas Gintaras Kraujutis.

A.Kašėta. Nepaisant glaudžios Lietuvos ir Lenkijos istorinės praeities bei artimos kaimynystės, mūsų šalių santykiai šiuo metu linksniuojami kone kasdien. Pagrindinės tokios situacijos priežastys – pasikeitusi Lenkijos užsienio politika Lietuvos atžvilgiu, Lietuvos lenkų politinių lyderių isteriška retorika,  artėjantys Lenkijos  Seimo rinkimai. Žinoma, egzistuoja ir formalios paaštrėjusių santykių priežastys – keliami klausimai dėl lenkiškų pavardžių vartojimo, dvikalbių gatvių ir vietovių pavadinimų, žemės gražinimo bei švietimo. Pastarasis neseniai sukėlė ypač daug diskusijų ir nepasitenkinimo tarp Lietuvoje gyvenančių lenkų, o taip pat Lenkijos politikų.

Pažymėtina, kad lietuvių bendruomenė Lenkijoje taip pat turi priekaištų – ypač dėl švietimo reikalų. Atsižvelgdami į tai, mes ramiai dėstome savo keliamus reikalavimus Lenkijos politikams, tačiau tikrai nemanome, kad dėl to reiktų aštrinti tarpvalstybinius santykius.

Norėdamas su kolegomis lenkais aptarti problemas, aktualias abiem šalims pastaruoju metu, į Vilnių praėjusią savaitę pakviečiau atvykti atstovus iš Lietuvos ir Lenkijos Parlamentinės Asamblėjos, įkurtos dar 1997 metais. Susitikimo metu buvo Lenkijos parlamentarai smarkiai kritikavo  neseniai Seime priimto Švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis plečiamas dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir tautinių mažumų mokykloms planuojama suvienodinti lietuvių kalbos egzamino užduotis. Pažymėtina, kad Lenkijoje analogiškos nuostatos galioja jau ne vienerius metus. Tuo tarpu Lietuvos pusė kėlė klausimus dėl kitais metais numatomų uždaryti dviejų lietuviškų mokyklų bei lietuviškų vadovėlių stygiaus.

 Susitikimo metu susidarė įspūdis, kad kolegos iš Lenkijos Seimo atvažiavo su išankstinėmis nuostatomis, kad priimti Švietimo įstatymo pakeitimai smarkiai pablogins lenkų tautinės mažumos Lietuvoje padėtį.

Mano manymu, šiuo metu abiejų šalių politikams svarbiausia - grįžti prie įprasto bendravimo - ieškoti sutarimo būdų, kaip išspręsti esamas ar menamas problemas ir nesileisti į pernelyg emocinius, faktais nepagrįstus vertinimus.

G. Kraujutis. Gyvenu pačiame aptariamų santykių  tarp lietuvių ir lenkų centre – Šalčininkuose, kur didžiąją daugumą rajono gyventojų sudaro lenkų tautybės žmonės. Galiu tvirtai pasakyti, kad tokių problemų, kurias kelia V. Tomaševskis tarp eilinių lenkų ir lietuvių nėra arba didžiąją dalimi etniniai lietuviai čia kenčia nuo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) vykdomos pietryčių Lietuvos sulenkinimo politikos. Krašto lietuvių mažumos interesus atstovaujančių politinių jėgų svoris labai mažas, o jam didėti sąlygos labai blogos, nes žmonės vengia viešai deklaruoti savo kitokias nei LLRA pažiūras. Tie, kurie atidžiai domisi LLRA vykdoma politika turbūt jau pastebėjo, kad tautiniu pagrindu sukurta partija neturi aiškios politinės pakraipos, viešai skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, kursto tautinę nesantaiką, o patekę į valdžią stengiasi užimti švietimo, kultūros ir žemėtvarkos klausimus kuruojančias įstaigas. Rajone sunkiai galą su galu suduria ne lenkiškos mokyklos ir darželiai, o rajono savivaldybės pavaldume esančios lietuviškos. Miesto šventėse nebelieka lietuviškų užrašų, vis daugiau rašoma lenkiškai. Maža to, atvykę aukšti Lietuvos valdžios vyrai į susirinkusius kreipiasi ir bendrauja prastai mokama lenkų kalba (ignoruojami lietuviai). Vilniaus ir Šalčininkų rajonų LLRA lenkinimo politika yra kryptinga ir nėra šių dienų naujiena. Mano manymu, kilusios aistros ar net nesantaikos užuomazgos nieko nedarant savaime neišsispręs arba išsispręs ne Lietuvos naudai, todėl pirmiausia turi būti sutramdytas dezinformacijos skleidimo lyderis V. Tomaševskis. Antra, pietryčių Lietuvos kultūrai ir švietimui turi būti skiriamas ženkliai didesnis Lietuvos valstybės (o ne Lenkijos) dėmesys. Trečia, manau patirtis parodė, kad tautiniu pagrindu sukurtos politinės partijos turėtų būti draudžiamos, nes sustiprėjusios skatina visuomenės susiskaldymą ir kenkia valstybės prestižui.

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt