Penktadienis, Rugpjūtis 23, 2019
   
Tekstas

Ž.Šilėnas. Valstybės įmonių galvosūkis

Rinkos ekonomikoje valstybei priklausančios įmonės visuomet turėjo būti tam tikras galvosūkis ar net oksimoronas. Sovietų planinėje ekonomikoje įmonių priklausymas valstybei buvo neatsiejamas nuo tikslo, kad nebūtų privačių (ar privatiems asmenims priklausančių) gamybos priemonių. Lietuvos didžiausios valstybei priklausančios kompanijos – geležinkeliai, energetika, transporto infrastruktūra – irgi yra paveldėtos iš Sovietų laikų.

Pereinant į rinkos ekonomiką visas ūkis iš esmės tapo privatus, ir šiandien retam kyla klausimų, kam turėtų priklausyti, pavyzdžiui, parduotuvės. Klausimas, kam turėtų priklausyti ūkine veikla užsiimančios įmonės, yra gilesnis nei vien Sovietų palikimas (tačiau jis Lietuvoje neabejotinai turi įtakos: užtenka prisiminti jau anekdotu tampančius kaltinimus apie kolūkių sugriovimą). Valstybės tiesioginio dalyvavimo versle šalininkai šiai situacijai pateisinti randa įvairiausių argumentų.

Valstybės įmonės – vištos, dedančios auksinius kiaušinius?

Paprasčiausias iš jų – retorinis argumentas, neva valstybės įmonės yra vištos, dedančius auksinius kiaušinius, ir todėl jos turi išlikti valstybės nuosavybėje. Šis argumentas yra netikslus net retoriniame lygmenyje. Vištą dedančią auksinius kiaušinius galima parduoti labai brangiai. Tokios vištos parduoti neapsimoka tik tada, jei pardavėjas nežino apie šios vištos galimybes ir ją parduoda kaip paprastą vištą. Bet neapsižiūrėti gali bijoti tik nekompetentingas pardavėjas. O jei valdžia yra nekompetentinga parduoti, tai kaip ji gali būti kompetentinga valdyti tokias įmones?

Visos valstybės įmonės turėjo užtektinai  laiko parodyti, kokią naudą jos neša valstybės iždui. Siekis valstybės įmones valdyti kaip privačias, t. y. siekti pelno,  efektyvumo ir dividendų savininkams, – pagirtinas. Bet rezultatai ilgą laiką nė iš tolo neprilygo privataus sektoriaus įmonių pelnui ar dividendams. Nors politinė valia yra išreikšta, kol kas situacija iš esmės nepasikeitė.

Be to, nereikia pamiršti, kad dažnai monopolijos sąlygomis veikiančios valstybinės įmonės pelną galima padidinti vien tik padidinus produkto kainą. Bet tai nereikš, kad įmonė veikia efektyviai, o tik parodys valstybinės monopolijos galią Lietuvos žmonėms. Viduramžių valstybinės druskos monopolijos irgi buvo labai pelningas būdas iš žmonių traukti pinigus. Blogiausia, kas galėtų nutikti, – bandymas valstybės įmonių monopolinių paslaugų kainomis spręsti valstybės iždo problemas. Gerai, kad yra bent šioks toks apynasris – nepriklausomas reguliatorius.

Jei valstybės įmonė veiks efektyviai, kaip privati įmonė, o sprendimus priiminės, remdamasi ekonominiais argumentais, koks tuomet tikslas išlaikyti ją valstybės nuosavybėje? Jei tik dėl finansinės grąžos, tai panašių rezultatų  galima pasiekti pinigus investuojant kitur ar bent nesiskolinant valstybės biudžeto skylių kamšymui.

Valstybės įmonės dividendais į iždą įneša mažai: 2010 m. – 74 mln., 2009 – 44 mln. Įnašu laikyti  valstybės įmonių sumokamus mokesčius nepagrįsta, nes mokesčius jos mokėtų ir būdamos privačios. Tuo tarpu biudžetas yra pildomas brangiais (apie 6 proc.) skolintais pinigais. Tai tas pats, kas turimus pinigus padėti indėliu mažomis palūkanomis, o pragyvenimui skolintis iš greitųjų kreditų įmonės ir galvoti, kad investuoji.

Jei mažai išmokama dividendais, tai gal smarkiai auga įmonių vertė ir valstybei priklausantis turtas? Tai juk dar vienas valstybės įmonių šalininkų argumentas: įmonės turi išlikti valstybės nuosavybėje, nes šiuo metu rinkoje yra netinkama kaina. Bet tai pasiteisinimas, tinkantis bet kokiai progai. Gerais laikais parduoti negalima, nes įmonė yra labai vertinga, blogais – nes nuvertėjusi. Iš tikro, beveik visų valstybės įmonių kotiruojamų biržoje vertė yra smarkiai kritusi, net ir atsižvelgiant į visuotinį akcijų kainų kritimą.

Valstybės įmonės teikia socialines paslaugas?

Dažnai naudojamas argumentas – neva valstybės įmonės teikia „socialines paslaugas“ ir todėl negali būti pelningos ar juo labiau privačios. Visų pirma nėra tokio dalyko kaip „socialinė paslauga“ – yra tik „paslauga“. Ji gali būti teikiama už per mažą kainą arba dėl jos teikimo įmonė gali patirti nuostolį. Nei maža kaina, nei nuostolio patyrimas šios paslaugos nepadaro „socialine“. Paslaugos naudojimosi masiškumas – irgi ne kriterijus. Juk niekam nešautų į galvą mobilųjį ryšį, kuriuo Lietuvoje naudojasi praktiškai kiekvienas, vadinti „socialine paslauga“, o nuostolingą operatorių – „socialinių paslaugų“ teikėju. O dėl „viešųjų gėrybių“ argumento užtektų prisiminti bent jau tai, kad „viešoji gėrybė“ apibrėžiama ne pagal tai, kas ją teikia – valstybinė ar privati įmonė.

Tai, kad kai kurios valstybei priklausančios įmonės teikia paslaugas už per žemą kainą (pavyzdžiui, keleivių pervežimas geležinkeliais) ir patiria nuostolių, neturi nieko bendro su „socialinėmis paslaugomis“. Nėra jokių pagrįstų ekonominių priežasčių, dėl kurių įmonė turėtų būti įpareigota teikti nuostolingą paslaugą. Ypač jei toks politinis sprendimas turi daugybę neigiamų pasekmių kitiems rinkos dalyviams (pavyzdžiui, tarpmiestinių autobusų įmonėms). Jei valdžia nori subsidijuoti keliones po Lietuvą, tam valstybei priklausančios įmonės net nereikia. Tą patį (nors ir netinkamą) tikslą, t. y. pigias keliones, galima pasiekti mokant subsidijas privatiems vežėjams.

Kiek natūralios yra „natūraliosios monopolijos“?

Dar viena argumentų grupė – neva valstybės įmonės yra „natūralios monopolijos“ ir todėl privalo priklausyti valstybei. Čia pripainiota labai daug dalykų. Taip, valstybės įmonės dažnai yra monopolijos savo siaurame rinkos segmente. Pirma, tame nėra nieko „natūralaus“. Įmonės, apibūdinamos kaip „natūraliosios monopolijos“, savo monopolinį statusą – tarkim, nuo elektros energijos tinklų  iki centrinio šildymo – pasiekė iš dalies ir dėl to, kad valdžia yra uždraudusi konkurenciją. Monopolijos „natūralumą“ labai lengva patikrinti – tereikia nedrausti konkurencijos. Jei monopolija yra „natūrali“ – konkurentų neatsiras arba jie nunyks (o pats draudimas nėra reikalingas). Ir atvirkščiai, jei konkurentams seksis, paaiškės, kad monopolija niekada ir nebuvo „natūrali“.

Antra, „natūraliomis monopolijomis“ vadinamos įmonės sudaro tik dalį valstybei priklausančių ūkio subjektų. Valstybės nuosavybėje puikuojasi ir daug komercinių objektų: laivininkystės kompanija, sanatorija, nekilnojamojo turto nuomos įmonė ir t. t. Savivaldybės lygmenyje tokių verslų dar daugiau: knygynai, pirtys, buhalterijos paslaugos. Didžiausia dalis valstybei (ar savivaldybėms) priklausančių įmonių neturi nieko bendro su „natūraliųjų monopolijų“ argumentu.

Valstybės įmonės turėtų veikti taip efektyviai ir nešti tokią naudą, kad vieninteliai argumentai prieš valstybės įmones beliktų vertybiniai. Tai yra, kas yra ir kas nėra tiesioginė valstybės funkcija ir kodėl absoliučiai būtina, kad konkreti įmonė priklausytų valstybei. Tačiau iki tokios situacijos dar toli.

Dar blogiau – atrodo, kad šiuo metu politinė nuomonė apie valstybės įmones yra formuojama to paties anekdotinio argumento apie „kolūkių sugriovimą“. Nepaisant tragiškų valstybės tiesioginio dalyvavimo versle patirčių, pučiamos dulkės nuo komandinės ekonomikos vadovėlių ir su patosu kalbama apie „stiprias valstybines įmones“. O vis dažniau pasigirstant raginimams privačią nuosavybę „perimti“, nereikėtų nustebti sulaukus raginimų atkurti kolūkius.

Straipsnį publikavo www.delfi.lt,


Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt