Pirmadienis, Spalis 21, 2019
   
Tekstas

V.Mackevičius. Naujas senas V.Putinas ir kavos tirščiai.

Ką veiksite rytoj? O poryt? Po savaitės? Ateinančius tris mėnesius? Kokie jūsų planai artimiausiems šešeriems metams?

Atsakydami į pirmąjį klausimą daugelis mūsų ateinančią dieną nupasakos daug detaliau, nei kitus tris mėnesius. Ir net rytdienos prognozės kai kuriems iš mūsų bus netikslios, kai išaušusi nauja diena sujauks turėtus planus savais netikėtumais ir pasikeitusiomis nuotaikomis. Per ateinančius šešerius metus mūsų laukia tūkstančiai tokių dienų, kurių kiekviena gali šiek tiek ar net radikaliai pakeisti gyvenimą. Paklausus apie gyvenimo prognozes taip toli į priekį, mes greičiau išsakysime savas viltis, pasidalinsime svajonėmis apie tai, kas norėtume, kad nutiktų. Kitaip sakant, labiau naršysime kavos tirščius nei iš tikrųjų prognozuosime savą ateitį viską pagrįsdami nenuneigiamais argumentais.

Tiesa, numatydami savo asmeninę ateitį mes galime prisipažinti, kad iki šiol nevisada pateisinome savo viltis, neįgyvendinom ankstesnių prognozių šimtu procentų. Atvirumo akimirką, ranką prie širdies priglaudę, galime sau pripažinti, kad orakulais nesam. Tačiau juk tai mes: su šiokiom tokiom ydom, su praleistom paskaitom universitete, su netikėtai apimančiu tingesiu, su toli gražu nevisad moraliu elgesiu ir gan dažnai – su nemoraliom mintim.

Kitas reikalas – makroekonomines ir geopolitines įžvalgas teikiantys ekspertai. Jie turi mokslinius laipsnius. Uždirba daugetą tūkstančių. Turi leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Kasdien atlieka sudėtingiausias analitines analizes. Lankosi uždaruose renginiuose. Šnabžda į ausį pasaulio galingiesiems. Rašo knygas. Kasdien komentuoja įvykius didžiausiuose TV kanaluose, interneto portaluose ir dienraščiuose. Jie net erekcijos problemas, matyt, išsprendžia minties galia. Jų prognozės patikimos, klaidos būti negali.

Deja, tiesa tokia, kad ir šie ekspertai ilgalaikes prognozes teikia pamakaluodami kavos likučiais puoduko dugne. Žinoma, jie turi daugiau informacijos. Jie kasdien gilinasi į problematiką. Jų geras išsilavinimas ir aukštas IQ. Jie sugeba įžvelgti požymius ir nuspėti tendencijas. Statistiškai, jų prognozės greičiausiai bus tikslesnės, nei daugelio kitų. Turint daugiau informacijos ir mokant A supliusuoti su B, teisingai numatyti ateitį daug lengviau, nei neturint. Bet ilgalaikėse prognozėse nežinomųjų tiek daug, kad neklystant garantuotai numatyti ateitį yra visiškai neįmanoma. Ekspertai tegali prognozuoti labiausiai tikėtiną įvykių eigos scenarijų pagal šiai dienai turimus duomenis. Jei ryt Putiną kirs insultas ir Rusiją apims chaosas, savo prognozėse teisus bus tik išprotėjęs kaimo astrologas, kuris vienintelis teisingai dar prieš penkis metus suprato Jupiterio, Marso ir Veneros išsirikiavimo pasekmes.

Tad kas Lietuvos laukia santykiuose su Rusija?

Mes galime prognozuoti, kad „Žalgiris“ taps čempionu ir nusivilti, jei taip neįvyks. Blogiausiu atveju, būsim pralošę kolegai bokalą alaus. Nuo neteisingos prognozės mūsų gyvenimas nepakis. Kita vertus, galime prognozuoti, kad per artimiausią mėnesį laimėsim milijoną loterijoje. Jau dabar parduosim butą ir išleisim pinigus. Už laimėtus vis vien nusipirksim daug geresnį. Nepasiteisinus šiai prognozei, kasdienybė pakis radikaliai.

Mūsų valstybės gyvenimas, mūsų piliečių gerbūvis, mūsų vaikų ateitis artimiausius šešerius metus yra ir bus stipriai susiję su Lietuvos ir Rusijos santykiais. Radikalūs pokyčiai į gerąją ar blogąją pusę jiems tikrai turėtų svarbią įtaką. Todėl prognozuojant šiuos santykius privalome maksimaliai atsiriboti nuo emocijų, remtis logiškai sudėliota informacija ir priimti teisingus sprendimus. Klaidingos išvados mums gali būti ženkliai skausmingesnės, nei ispanams, brazilams ar Europos Sąjungai in corpore.

Abiejų šalių santykiai bus stipriai susiję su valstybių valdžios vykdoma politika. Kitaip sakant, norint nuspėti, kokie santykiai mūsų laukia, turim prognozuoti kokią politiką vykdys valdžią turintys abiejose sostinėse.

Kokią informaciją turime apie Rusiją?

Tarp pirmųjų žingsnių, kurių ėmėsi Putinas atėjęs į valdžią, buvo laisvo žodžio apmarinimas. Šiandieninė Rusija nėra Sovietų Sąjunga – laisvai kalbėti ten gali. Tik ne per nacionalinę televiziją, ne didžiuosiuose laikraščiuose. Kalbant laisvai tave uždarys į kalėjimą ar net nužudys tik labai išsikirtiniais atvejais. Dažnausiai nukentės tavo finansinė gerovė ir karjeros galimybės. Dažniausiai tave stums į užribį, nesuteiks galimybių, marginalizuos, bet neuždarys į lagerį, nors tokių atvejų taip pat pasitaiko.

Kad prognozuotume ateitį, mums reikalinga patikima informacija. Bet iš kur ją paimti? Oficialiais šaltiniais pasitikėti negali. Didžioji privati žiniasklaida yra Kremliui artimo verslo grupių rankose. Daugumai atrodo, kad belieka pasitikėti opozicija, juk jie iš tiesų juodą vadina juodu, o baltą – baltu.

Deja, ant šio kabliuko užkimba nemažai Vakarų ir Lietuvos analitikų. Sugebėjimas tikraisiais vardais įvardinti spalvas, parodyti šiandienos blogybes, išlaikyti stuburą, nepasiduoti pagundoms ir grasinimams visiškai niekaip nėra susijęs su sugebėjimu prognozuoti ateitį. Antanas Terleckas – drąsus žmogus. Bet kai jau nebereikėjo neigti, kai reikėjo kurti, lyderis iš jo gavos nekoks.

Rusijos opozicionieriai turi viltį. Jie tiki, kad situaciją Rusijoje galima pakeisti. Visa jų kova, visos jų aukos, asmeniniai išsižadėjimai negali būti beprasmiai. Tereikia pasistengti truputį labiau. Pakentėti truputį ilgiau ir viskas pasikeis. Ilgainiui noras virsta tikėjimu, o tikėjimas – abejonių nežinančiu žinojimu. Prieš šešerius metus Rusijos demokratai vienu balsu teigė, o vakariečiai jais tikėdami antrino, kad liko nebeilgai, antroji Putino kadencija baigsis, o su ja ir visos pagrindinės bėdos. Prieš ketvertą metų, kai Putinas pasiskyrė nominalų įpėdinį, visi sutartinai linksėjo, kad pasikartos Jelcino istorija – po metų ar net kelių mėnesių Putino nebeliks. Prieš du metus Vladimiras Pozneris Vilniuje mušėsi į krūtinę neva „Medvedevo komanda“ pajuto valdžios skonį ir niekur nesitrauks. Prieš pusmetį girdėjome, kad nors Medvedevas suglaudęs ausis išklausė Putino sugrįžimo kalbą, jokiu būdu pirmu turu niekas nesibaigs, o jau antrame susijungs visi, kad ir kokie skirtingi bebūtų. Prieš kelias savaites ypatingų šalčių nepabūgusi šimtatūkstantinė drąsių laisvai mąstančių rusų minia Maskvos centre prisiekinėjo, kad Dūmos rinkimų scenarijaus pasikartojimo atveju, kai buvo vagiami ir prirašomi milijonai balsų, visa Rusia pažirs į gatves.

Nepažiro. Ir nepažirs. Valdžia Rusijoje priklauso grupuotei, kurios tikslas – galia. Ekonominė ir politinė. Tikslui pasiekti būtina valdžios uzurpacija. Kad ją pasiekti ir išlaikyti reikia botago (spec tarnybų, kariuomenės, policijos) ir riestainio (trupinių nuo naftos ir dujų eksporto stalo). Valdžia jiems priklausė prieš šešerius metus ir priklausys dar tiek pat. Vienintelis būdas sulaukti radikalių permainų – naftos kainos neigiami pokyčiai, po ko subyrėjo Sovietų Sąjunga. Deja, viena vertus augant įtampai Artimuosiuose Rytuose, o kita vertus šuoliais besivystant vis daugiau naftos reikalaujančioms Kinijos ir Indijos pramonėms, to tikėtis neverta. Nesikeis mūsų atžvilgiu ir Rusijos politika – išliksime jų supratime „artimuoju užsieniu“, „pasiklydusia avim“. Bus bandoma išlaikyti ir didinti ekonominę bei politinę įtaką. Bus bandoma paveikti mūsų vidinį gyvenimą. Kaip viešųjų ryšių triukais, taip ir demonstraciniais skatinimais, pvz., dujų kainos sumažinimu, jei elgiamės gerai, ar baudimu, pvz., kiaulių importo uždraudimu, jei prasikaltome. Kita vertus, priešingai nei Gruzija, spėjom įšokt į ES ir NATO, tad nėra tikėtini ir ypatingai radikalūs žingsniai su karinės jėgos demonstravimu.

Ko tikėtis iš Lietuvos politikos?

Atrodytų Lietuvos-Rusijos santykių kontekste būsimoji Lietuvos politika yra ženkliai didesne paslaptimi, nei Rusijos politika mūsų atžvilgiu. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.

Vieni bijojo, kad (pasisakymuose) radikaliems konservatoriams atėjus į valdžią sulauksime labai griežtų Rusijos ekonominių bausmių. Be abejonės, pasekmių sulaukėme. Už dujas mokam dvigubai brangiau nei vokiečiai. Dabar už lango turim tą blogąjį scenarijų. Išgyvenom blokadą, išgyvensim ir šitą – žiū dujų terminalą pasistatysim, žiū skalūną išjudinsim, žiū kažkada net namus apsišiltinsim.

Kiti bijo, kad tuoj patys savomis rankomis valdžią Lietuvoje atiduosime prokremliškoms jėgoms. Dažniausiai romantizuotai vertinam ateitį. Lygiai tas pats galioja ir vertinant praeitį. Ateities nežinome ir tikimės geriausio. Praeities neprisimename, nebent kažkas nuolat primintų. Dauguma pamiršo „Almaksą“ ir rusų karininko duotą milijoną, kuris tapšnoti mėgstantį lakūną atvedė į Daukanto aikštę. Dauguma pamiršo, kad pagal tarptautinį orderį Maskvoje milicijai areštavus Kėdainių carą, jis tą pačią dieną buvo išlaisvintas rusų spec tarnybų. (Linas) Karalius – nuogas (Tailande, Seimo sesijos metu), piktinamės begerdami rytinę kavą. Lietuvos rinkėjas linkęs pasipiktinti vagimi pagautu už rankos. Bet ilgalaikėje perspektyvoje atlaidus – kam nepasitaiko suklysti.

Kita vertus, dar stipri Stalino saulės privalumus įvertinusi karta. Dar daug tų, kurie iki ryto kalbėdavosi virtuvėje ir kuriems rungtynių su CASK dieną krepšinis nebuvo tik krepšinis. O ir jaunimas ne iš kelmo spirtas – tereikia vasario 16 d. vagilei-tuštutei Lietuvos laisvę viešai sumenkinti, tuoj kokia iniciatyvinė grupė socialiniam tinkle spontaniškai susiorganizuoja, siūlanti susimesti bilietui į Čeliabinską ar Pchenjaną.

Esame per daug priklausomi, kad savarankiškai siektume radikalaus santykių pablogėjimo. Esam per daug laisvi, kad bandytume prisilaižyti Kremliui vardan ekonominės gerovės.

Štai jums mano prognozė – per artimiausius šešerius metus nieko radikaliai nepasikeis.

Nebent gruodžio pabaigoje sužinosime, kad majai buvo teisūs.

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt