Antradienis, Lapkritis 12, 2019
   
Tekstas

Ar mokytojų profsąjungos bijo girdėti ko nori moksleiviai ir tėvai?

Ką demonstruoja vis aštrėjanti Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos retorika? Jos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė tvirtina, kad šiandien Lietuvos mokytojai neva yra paversti amatininkais, teikiančiais paslaugas ir turinčiais įtikti klientams – moksleiviams ir jų tėvams. Ką demonstruoja tokia retorika? Kas mokytoją pavertė amatininku, teikiančiu paslaugas? O gal tokie pasisakymai reiškia, kad dalis mokytojų tiesiog atsisako įsiklausyti į moksleivių ir jų tėvų nuomonę, išgirsti ir atliepti jų interesams?

Ar šiuolaikinėje mokykloje tėvai ir moksleiviai – lygiaverčiai partneriai, kurių nuomonės įsiklausoma ir kaip LMPS pareiškimus vertina moksleivių atstovai – tėvai, pasakoja Lietuvos Tėvų forumo tarybos narys Audrius Murauskas.

Mintimis dalinasi Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.


A.Murauskas: „Mokytojų profsąjungų suaktyvėjimas rodo, kad švietime yra ganėtinai daug įtampos. Ir ta įtampa tvyro ne tik tarp mokytojų ir valdžios institucijų, bet ir tarp mokytojų ir mokinių bei jų tėvų. Iš dalies taip yra ir dėl to, kad Lietuvoje labai sunkiai kelią skinasi darnios mokyklos bendruomenės idėja. Bendruomenės, kurioje mokytojai, moksleiviai ir tėvai yra lygiaverčiai partneriai.

Taip yra ir dėl to, kad mokykloje labai trūksta suvokimo, kad tikrasis mokyklos šeimininkas yra ne savivaldybė, ar ministerija, o mokytojai, moksleiviai ir tėvai kartu.

Tačiau atrodo, kad šiandien mokykloje tėvai reikalingi tik tuomet, kai mokykla renka aukas projektams, reikia pagalbos mokytojams ar išklausyti jau priimtus sprendimus. Visiškai nesuvokiama, kad tėvai turėtų dalyvauti, pavyzdžiui, skirstant darbo užmokesčio fondą ir taip skatinant būtent kokybiškai dirbančius mokytojus. Pasitaiko atvejų, kai tėvų iniciatyva yra tiesiog užgniaužiama. Ypač tuomet, kai šie „per daug“ domisi mokykloje vykstančiais procesais.

Tuo tarpu klausimas: ko tėvai tikisi iš mokyklos bendruomenės, keliamas, galbūt vis dažniau, bet vis vien pernelyg retai. Todėl mokytojai neturėtų stebėtis, kad tėvus vis sunkiau „prisišaukti“ į mokyklas.

Kai mokyklos bendruomenė bus darni, kai tėvai ir moksleiviai turės daugiau galių priimant sprendimus, pavyzdžiui, kad ir dėl mokytojų veiklos ir darbo kokybės, tuomet ir įtampos mokykloje bus kur kas mažiau. Juk priimant atsakingą sprendimą, reikia labiau pasigilintį į esamą situaciją. O jei prisiimi atsakomybę, tai natūraliai ir domiesi mokykloje vykstančiais procesais. Kai esi šalia, nesusipratimų tikimybė ženkliai sumažėja. Ir juk būtent tėvai padarys viską, kad jų vaikus mokantis ir ugdantis Mokytojas (ne amatininkas, kuris tik atėjo užsikalti pinigų) jaustųsi saugiai ir komfortabiliai.“

V.Bacys: „Kiekvienas, kuris yra dirbęs mokykloje, gali paliudyti, kad mokytojo autoritetas priklauso nuo to kiek jis gali ne tik sakyti, bet ir girdėti. Girdėti ir išgirsti reikia visus: mokinius, tėvus, kolegas. Šiandien dažnai atrodo, kad norime girdėti tiktai ką patys sakome (tai taikytina ir mums ministerijose dirbantiems).

Mokytojų suvažiavimas išreiškė nuomonę, kurią taip pat reikia išgirsti. Nenorime būti amatininkais, bet ar norime būti menininkais? Amatininkas visais laikais ir visada būdavo suprastas ir gaudavo, ir gauna pakankamas pajamas. Menininkas dažniausiai  likdavo nesuprastas....

Kaip šiandien jaučiasi mokytojas? Kai kurie kontroliuojami, kai kurie kuriantys, kai kurie egzistuojantys. Santykis, kurį nubrėžia laikmetis mokytojui ir nubrėžia jis pats, apibrėžia jo veiklos prasmę. Kiekvienas iš mūsų laisvas pasirinkti dirbti mokykloje ar nedirbti.

Profsąjungos, deklaruodamos mokytojo norą kurti, pasisako už norą nieko neveikti. Nekelti kvalifikacijos, nedirbti tiek kiek dirba kiti Lietuvos Respublikos gyventojai, neuždirbti biudžetui, kurį sudedami visi Lietuvos gyventojai kartu.  
Ar palaikė profsąjungos iniciatyvių mokytojų norą svarstant švietimo įstatymą? Ne. Nes skirti lėšas nevalstybinėms mokykloms buvo nepriimtina. Mokytojas dirbantis nevalstybinėje mokykloje nėra, matyt, „tikras“ mokytojas. Nemaža dalis skaitydami šį tekstą pasakys, kad nevalstybinėje mokykloje moka „didžiulius“ pinigus. Bet ar bandėme paklausti tų, kurie norėtų dirbti ir uždirbti, ar jie imtų mažesnius pinigus nei ima valstybinės mokyklos? Net ne piniguose esmė. Ar paklausėme ar jie norėtų realizuoti savo idėjas? Sakysit, kad mokykla ne vieta kurti. Tai tuomet ir pabandykit būti menininkais, kai mokytojavimas nėra vien amatas.  Nebijokim išprususio ir protingo žmogaus. Leiskim ir mokytojui būti tiek menininku tiek amatininku. Vienas kitam neprieštarauja.

Pabaigai. Sovietams užėmus Lietuvą mokytojai suvažiavimo metu išdrįso sugiedoti Tautinę giesmę už ką dauguma atsidūrė Sibire. Džiaugiuosi, kad šiandien galime  šnekėti laisvai, bet ir norėčiau, kad gebėtume girdėti.“

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt