Pirmadienis, Spalis 14, 2019
   
Tekstas

Š.Gustainis. Kodėl neauga realus darbo užmokestis?

Realus bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet didės 3 proc. o 2013 m. – 3,4 proc., skelbia Lietuvos bankas. Pernai BVP, palyginti su 2010 m., padidėjo 5,8 proc. Bet darbo užmokesčio pusėje statistika ne tokia optimistinė – per pastaruosius metus šalies ūkyje algos ne tik nekilo, bet ir smuktelėjo 0,7 proc. valstybės sektoriuje, privačiajame – 0,4 proc.

Taip nutiko dėl to, kad Lietuvoje darbo užmokestis auga lėčiau nei ekonomika, bet svarbiausia realiojo darbo užmokesčio mažėjimo priežastis, žinoma, yra augančios vartojimo prekių ir paslaugų kainos.
Dar pernai atlyginimų augimas sudarė 0,6 proc., bet vidutinė infliacija siekė net 4,1 proc. Tokia aritmetika ir lemia tai, kad vidutinis darbo užmokestis po mokesčių šiandien sudaro tik 1 673 litus.

Mokesčių mokėjimas – prabanga?

Skirtingai nei teigia kai kurie šalies politikai, darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje didelis. Be to nelankstus, daugybės „senienų“ pilnas mūsų Darbo kodeksas yra priežastis to, kad oficialus darbo užmokestis daliai verslo yra „prabanga“. Ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl šalyje tokia aktuali algų vokeliuose problema.

Mokesčių politikoje galioja aukso taisyklė, kad taisyklių laikymasis prasmingas tik tada, kada visi vienodai jų laikosi.

Įsivaizduokime, kad aš atidarau barą ir sąžiningai moku visus mokesčius. Galbūt alaus bokalas pas mane kainuos kokius 9 litus. Bet šalimais esančio baro savininkas, kuris dalį ar visas algas moka vokeliuose, slepia faktines pajamas, veda dvigubą buhalteriją ir t. t., tą patį alų pardavinės už 6 litus. Kas tokiu atveju pas mane eis? Ar tokie „idealistai“, kuriuos vilios sąžiningo verslo „Baltosios bangos“ logotipas?

Nenormalu, jei gyveni valstybėje, kurioje mokesčių mokėjimas nėra ne tik atlyginamas, bet ir baudžiamas. Nebūtinai tiesiogine šio žodžio prasme.

Rinkiminiai siūlymai kelti minimalią mėnesio algą iki 1500 litų yra visiškai nerealūs ir lietuviškame versle toks padidinimas sukeltų katastrofą, nes nemaža dalis paprasčiausiai bankrutuotų. Jeigu populistai tokiu būdu siekia populiarumo ar netgi siekia dalies žmonių gyvenimą padaryti lengvesnį kitų žmonių darbo vietų sąskaita, tai toks elgesys labai neatsakingas. Juk dalis skaičiuojančių žmonių puikiai supranta, kad toks minimalios algos pakėlimas kas ketvirtą žmogų šalyje padarytų bedarbiu.

Kalbant apie minimalią algą apskritai, tai, žinoma, kad šiandien ji gerokai per maža. Bet yra ir kita medalio pusė – dalis žmonių, dirbantys už minimalią algą, pašalpų forma gauna vos šimtu litų ar kiek mažiau, vadinasi jo motyvacija dirbti ar darbo ieškoti švelniai tariant yra menka. Tai reiškia, kad turime iš esmės peržiūrėti visą valstybės išmokų sistemą tam, kad valstybė vis dar būtų ramstis nelaimės ištiktiesiems, bet tuo pačiu netaptų išlaikytinių kalvė. Dabartinė gerovės valstybė Lietuvoje linkusi būtent generuoti išlaikytinius, o iš tikrųjų ji turėtų užimti skatintojo, rėmėjo poziciją.

Kaip kilstelėti darbo užmokestį

Ką gi daryti? Kiek ir įgrisusi frazė, bet be jos neapsieisime – reikia mažinti „šešėlį“. Nors kovoje su „šešėliu“ irgi reikia turėti prioritetus. Vienu jų siūlau sutelkti didžiulį dėmesį į „devokelizaciją“, t.y. drastišką atlyginimų mokėjimo vokelių pavidalu išnaikinimą Lietuvoje.

Viena svarbiausių priemonių tam galėtų būti iš pirmo žvilgsnio nepatrauklus socialinio draudimo ir gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo prievolės perkėlimas nuo darbdavio ant darbuotojo pečių. Tai yra šiuo metu tuos darbdavio mokamus 32 proc. duoti mokėti ne darbdaviui, bet darbuotojui lygiai ta pačia procentine išraiška privalomai pakeliant visų darbuotojų atlyginimus šalyje.

Toks sprendimas sunkus ne ekonomiškai, ne politiškai, bet psichologiškai – žmogui gali pasirodyti, kad jo mokami mokesčiai per vieną dieną padidėja trečdaliu, nepaisant to, kad jo pajamos nesumažėtų nė centu. Kodėl to reikia? O gi tam, kad darbuotojas jaustų tiesioginę naudą mokėdamas visus mokesčius, o iš darbdavio atimtume motyvą mokėti dalį algos vokelyje.

Toks mokesčio perkėlimas, mano manymu, būtų išmaniosios viešosios vadybos dalis, nes tokiu būdu mes spręstume ne jau kilusią problemą, kaip dažnai yra Lietuvoje, bet kovotume su paskatomis nusikalsti. Ir šioje vietoje kalbėti apie patriotizmą, apie vienodą visų indėlį į valstybės ateitį, apmaudu, bet nepakanka.

Realaus darbo užmokesčio augimui nepadeda ir aukštas nedarbo lygis. Juk kai darbo rinka yra pilna alternatyvų, kai vietoje vieno tau neįtinkančio darbuotojo gali pasamdyti penkis lūkuriuojančius už durų, darbdavys nėra suinteresuotas saugoti savo darbuotojus. O ir darbo kultūra Lietuvoje dar nėra tokia stipri, jog visi darbdaviai vienodai vertintų savo darbuotojus ir stengtųsi juos išlaikyti, kaip kai kurios Lietuvos gamybos įmonės, kurios mokėjo algas savo darbuotojams net sustabdžiusios ar apkarpiusios gamybą.

Kalbant apie darbo užmokesčio augimą galima praplėsti diskusiją ir kita aktualia tema, keliant klausimą, kur link juda Lietuvos ekonomika? Ar mes turime prioritetines šalies ūkio sritis ir ar apskritai jas reikia turėti?

Pasaulinė patirtis rodo, kad vien paslaugų ekonomika toli nenueisime, pavyzdžiui, Vokietija, Europos ekonomikos stuburas, nejaučia ekonominės krizės vien dėl to, kad turi stiprią, konkurencingą gamybą šalies viduje. Mes irgi galime ir, manau, privalome to siekti. Puikių pavyzdžių jau turime – lazerius, biotechnologijas, IT ir kt., o gera pradžia juk jau yra pusė darbo.

 

Iš kur straipsnis paimtas? DELFI, žinoma.

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt