Trečiadienis, Rugpjūtis 21, 2019
   
Tekstas

R.Šimašius. Apie tai, kas vieša ir privatu

Lietuvos laisvosios rinkos institutas išleido leidinį viešojo intereso tema. Aš irgi parašiau gabaliuką beigi pasisakiau konferencijoje. Su šiomis įžvalgomis ir supažindinu.

 

Apie tai, kas vieša ir privatu
Viešo ir privataus atskyrimas, atrodytų, tapo neatskiriamu Vakarų teisės tradicijos, o tuo pačiu jau ir žmonijos teisinio stuburo slanksteliu. Viešieji ir privatūs subjektai, viešoji ir privatinė teisė, valstybė ir nuosavybė, vieša ir privati erdvė, viešieji ir privatūs interesai – visos šios distinkcijos lydi mus visame kame, kai tik kalbame apie teisę ar visuomenės sąrangą bendrai. Mes įpratę mąstyti prieštaromis. Tad ir viešumo bei privatumo dichotomija tapo tokia natūrali, kad kartais net patys nebesuvokiame, kiek apie ją žinome, o kiek tik nujaučiame.

Kai sukurti (instituciniai, konvenciniai) dalykai pradeda atrodyti natūralūs ir neišvengiami, gresia rimti paklydimai. Šiame trumpame komentare bandysiu iliustruoti, kad neretai taip atsitinka ir su viešojo ir privataus intereso atskyrimu, o ypač konkrečiu šio atskyrimo aspektu – valstybės institucijų pareiga ginti viešąjį interesą.

Valstybė viešojo intereso sargyboje
Atrodytų savaime suprantama, kad valstybė, kuri mūsų atveju netgi vadinasi respublika, t.y. viešu reikalu, yra tam ir sukurta, kad apsaugotų, atstovautų viešąjį interesą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis teigia, kad „valstybės įstaigos tarnauja žmonėms“. Manyčiau, kad tai yra tiesioginis įvardinimas, kad valstybės institucijos atstovauja ir gina viešąjį interesą. Be abejo, sąvoka gali būti įvairiai interpretuojama dėl to, kaip konkrečiai šis tarnavimas vyksta, kas yra tie žmonės, kuriems tarnaujama. Tačiau, manau, gana akivaizdu, jog ši nuostata sukuria imperatyvą tarnauti ne atskiriems žmonėms visų sąskaita ir – netgi tarnaujant atskiram žmogui – suvokti, kad tai yra tarnavimas visiems žmonėms.

Iš šio Konstitucijos straipsnio išplaukia, kad institucijos turi ginti viešąjį interesą ir iš esmės nieko daugiau, kaip kad atstovauti ir ginti viešąjį interesą, negali daryti. Todėl formaliąja prasme viskas, ką daro valstybės įstaigos, yra viešojo intereso atstovavimas ir gynimas.

Kai kurie viešojo intereso gynimo keblumai

1. Sąvokos neapibrėžtumas
Pradėkime nuo pačios sąvokos. Nesileisiu į filosofines, istorines ar jurisprudencijos vingrybes, tačiau noriu pabrėžti tik tai, kad kiekvienoje iš mano minėtų sričių, kuriose skiriama „vieša“ ir „privatu“, tokio ryškaus skirtumo, koks tarsi „turėtų būti“, mes nerandame. Pavyzdžiui, privatūs juridiniai asmenys staiga tampa vieši, jei tik pradeda sau kelti nebe pelno siekimo, o kitus tikslus (pažiūrėkime į Civiliniame kodekse pateikiamą apibrėžimą), arba jiems yra deleguojamos valstybės funkcijos. Kita vertus, viešieji juridiniai asmenys veikia kaip privatūs juridiniai asmenys daugelyje sričių ir šis jų bruožas vis labiau ryškėja, netgi pačioms valstybėms kaip juridiniams asmenims būnant privatinių santykių subjektais.

Viešoji ir privatinė teisė, kurios taip atskirtos kontinentinėje teisės tradicijoje, neturi tokio ryškaus skirtumo bendrosios teisės tradicijos šalyse. Netgi toje pačioje kontinentinėje teisėje atsiranda vis daugiau teisės šakų, kurios, pripažįstama, yra kažkur tarp aiškiai apibrėžtos ir tradiciškai suprantamos viešosios (pavyzdžiui, administracinės) ir privatinės (pavyzdžiui, civilinės) teisės.

2. Viešojo intereso netinkamas priešinimas su nuosavybe
Valstybė visada suvokiama kaip grynai viešasis reikalas, supriešinant valstybę (suverenitetą) ir nuosavybę. Tačiau ar tikrai tik taip? Saudo Arabija juk yra ne kas kita kaip Saudžių šeimos Arabijos pusiasalio dalis. Netgi demokratinė Lichtenšteino kunigaikštystė taip vadinasi, nes jos kunigaikštis yra ne kas kitas, o Lichtenšteinas. Tegul ir skamba tai archajiškai, keistai, nedemokratiškai, bet tai turėtų mums priminti, kad valstybė kaip viešas reikalas atsirado kartu su demokratija ir respublika (Res publica – viešas reikalas), tačiau savo prigimtyje ir istorijoje valstybė turi ne tik viešojo elemento. Savo ruožtu nuosavybė, nors yra grynai privatinis institutas, savo prigimtyje yra viešas reikalas, nes nuosavybė apibrėžia žmogaus santykį su kitais žmonėmis.

Geriems kaimynams reikalingos geros tvoros - sako išmintis, kurio pirminio autoriaus net nebeatseku. Ši tvora, kuria savo buliukų bandą apjuosė mano kaimynas kaime, tikrai pagerino mūsų ir taip geranoriškus santykius.Viešo ir privataus ribų santykinumą taip prikišamai iliustruoju tik todėl, kad suvoktume, jog kai kurie, atrodytų, grynai privatūs dalykai yra be galo vieši. Pavyzdžiui, nuosavybės apsauga yra vienas iš akivaizdžiai labiausiai viešų dalykų, nes be nuosavybės ir jos apsaugos nebūtų įmanoma taika visuomenėje ir visuomenės narių sklandi kooperacija sprendžiant įvairias problemas. Kita vertus, viešasis interesas yra ne kas kita kaip visų visuomenės narių bendras interesas (nors kiek jis visuotinis, kiek visuotinai suvoktas – jau atskiras klausimas), t.y. viešasis interesas metodologine prasme turi akivaizdžiai individualistinę prigimtį. Apie tai detaliau galima paskaityti dr. Adolfo Mackonio straipsnyje „Individualistinė viešojo intereso sąvokos turinio analizė“. Tačiau, kad suvoktume tai, užtenka tiesiog savęs paklausti, ar galimas yra toks viešas interesas, kuris būtų sistemine prasme nepriimtinas atitinkamos visuomenės nariams.

3. Viešasis interesas prieštarauja viešajam interesui
Aukščiau aptartieji keblumai veda prie to, kad nėra atspirties taško vertinti viešąjį interesą, dėl to kai kuriais atvejais smarkiai susipainiojama. Jei visuomenėje iškyla konfliktuojančios bendros vertybės, kurios tarpusavyje prieštarauja, tačiau yra peraugusios grynai privačių interesų sferą ir yra atstovaujamos plačios visuomenės dalies – kokią poziciją gali ir turi užimti valstybės institucijos? Pavyzdžiui, viena vertus, iškeliama gamtos apsaugos problema, kuri veda prie išvados, kad namai turi būti apšiltinti, o kita vertus – kultūros paveldo išsaugojimo poreikis, kuris reiškia, kad turi būti išlaikytas pastatų autentiškumas, t.y. jie neturėtų būti šiltinami. Arba, kai būtina tiesti kelią dėl viešojo intereso patogiai ir saugiai susisiekti, tačiau tuo pat metu – kelio tiesti negalima dėl jo poveikio ekosistemai. Dar vienas pavyzdys – matyta situacija, kai viena institucija teigia, jog turi būti padaryti tam tikri veiksmai, pagal kuriuos būtų panaikinti sprendimai, kurių teisėtumas yra nuginčytas dėl formalių kriterijų, o kita institucija teigia, jog teisėtumas turi būti atstatytas ne panaikinant neteisėtą sprendimą, o sudarant galimybes atitikti formaliuosius kriterijus ir taip išvengti nuostolių visuomenei dėl galimo žalos atlyginimo teisėtiems įgijėjams.

Problema valstybės institucijoms ginant viešąjį interesą paaštrėja bandant viešąjį interesą formalizuoti. Norint ginti viešąjį interesą, reikia jį apibrėžti taip, kad būtų galima aiškiai įsivardinti, kas ir kodėl atstovaujama. Kita vertus, jį apibrėžus kyla problema, kad dalis viešojo intereso aspekto gali likti neapimta.


Viešąjį interesą gina ne tik valstybė

Nors, kaip minėta, valstybė yra įsteigta ginti viešąjį interesą ir be viešojo intereso gynimo daugiau nieko ir negali daryti, tačiau tai dar nereiškia, kad viešasis interesas gali būti ginamas tik valstybės įstaigų pagalba. Dar daugiau, tai nereiškia ir to, kad valstybės įstaigos būtinai geriausiai apgins viešąjį interesą ar net geriausiai jį identifikuos. Pastarąjį teiginį iš esmės pripažįsta ir Konstitucijos tekstas. Konkrečiai žiūrint: 2 straipsnis, kuris suverenitetą priskiria Tautai, o ne valstybei; 5 straipsnis, kuris kalba apie tai, kad valstybės galias Konstitucija riboja; 18 straipsnis, kuris kalba, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (taigi, nekyla iš valstybės, nors ir įvardintos Konstitucijoje); taip pat kiti Konstitucijos straipsniai.

Grįžtant prie fakto, kad viešąjį interesą gali ginti nebūtinai valstybės įstaigos, visų pirma reikėtų įvardinti pačius bendriausius aspektus – nuosavybės gynimas ir savigyna yra prigimtinės ir Konstitucinės teisės, kurias pagal apibrėžimą gali realizuoti ir pats žmogus. Taip pat ir Konstitucijos 8 straipsnis, kuris teigia, kad „Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja“, savaime suponuoja decentralizuotą viešojo intereso – Konstitucinės sąrangos – gynimo teisę.

Toks suvokimas, kad žmogus gali ginti viešą interesą, yra ypač aktualus, kai suprantame, kad žmogaus gyvybė ir nuosavybė taipogi yra viešasis interesas. Iliustruojant galima pateikti tokį pavyzdį. Jei policija užkerta kelią nusikaltimui (vagystei, pasikėsinimui į žmogų), tai suvokiame, kad policija tokiu būdu realizuoja viešąjį interesą į visuomenės saugumą. Tačiau akivaizdu, kad šis visuomenės saugumas visada pasireiškia konkretaus asmens apsaugojimu. Tad jei pats asmuo apgina save ar savo nuosavybę (arba kitus asmenis ar jų nuosavybę) – kodėl tai nebeturėtų būti laikoma viešojo intereso – visuomenės saugumo – gynimu?

Lygiai tas pats ir mažiau fundamentalių teisių gynimo atveju. Pavyzdžiui, jei Vartotojų teisių apsaugos tarnyba gina vartotojų interesus (ir iš esmės pagal Konstitucijos 5 straipsnį tai laiko viešu interesu), kodėl individualaus vartotojo veiksmai ginant savo interesus, o juo labiau nevyriausybinės organizacijos veiksmai arba vartotojų grupės veiksmai, pasinaudojant grupės ieškinio institutu, neturi būti laikomi viešojo intereso gynimu?

Vietoje pabaigos

Šie mano kuklūs pastebėjimai nepretenduoja į mokslinį išsamumą ar programinį naujumą. Tačiau siekiau atskleisti, jog viešasis interesas nėra triviali sąvoką, net jei ji tampa plačiai vartojama įvairiuose kontekstuose. Bet kokiu atveju aišku tai, kad valstybė ir jos įstaigos yra tik tam, kad gintų viešąjį interesą, net jei tai pasireiškia tarnavimu konkrečiam žmogui. Kita vertus, tai, ką privatūs asmenys gina kaip bendrą, grupinį ar net savo asmeninį interesą, jei tai daroma ginant teisėtas vertybes, taip pat turi viešo intereso elementų ar netgi laikytina viešu interesu. Galiausiai noriu pabrėžti, kad viešasis interesas negali būti atribojamas nuo nuosavybės ir jos gynimo. Kaip tik atvirkščiai – tada, kai viešasis interesas supriešinamas ar bent atsiejamas nuo nuosavybės, jo gynimas susiduria su neišvengiamais ir sunkiai sprendžiamais keblumais.

Šis straipsnis publikuotas iš Remigijaus Šimašiaus blog'o: http://simasius.popo.lt.

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt