Pirmadienis, Spalis 14, 2019
   
Tekstas

R.Šimašius. Gaidį peša – gaidys rėkia ir bėga. Na ir gaidys!..

Iškeisti savo Tėvynę į kitą vien tam, kad pademonstruotum, jog naujojo prezidento politika yra kvaila, manau, nerimta. Klausytis liaupsių Rusijos demokratijai dar labiau koktu. Be to, jei bėgi nuo didelių mokesčių, tai turi ne pilietybę keisti, o gyvenamąją vietą, nes mokesčiai mokami ne pagal pilietybę, o šalį, kurioje nuolat gyveni. Žeraro Depardjė elgesys, priimant Rusijos pilietybę, panašu, su mokesčiais netgi neturi nieko bendra, o tiesiog kvepia patologiška trauka Rusijos valdžiai.

Tačiau pakalbėkim apie mokesčius ir patriotiškumą. Jei iš žmogaus pradedi atimti viską ar beveik viską, jis turi tris galimybes: susitaikyti su padėtimi, slėpti savo turtą arba keliauti ten, kur valdžia ne tokia žiauri ar kvaila.

Susitaikyti, aišku, galima, ypač jei po atėmimo dar lieka ką pavalgyti ir apsirengti.  O Ž. Depardjė, kaip suprantu, net po 75  procentų liktų pakankamai keliems gero vyno buteliams per dieną (ką, kaip kalbama, jis ir praktikuoja).

Tačiau neturėtume priimti, kad susitaikymas su padėtimi, net jei jis galimas, yra laimėjimas pačiam žmogui ar aplinkiniams. Susitaikęs su konfiskacija aktorius turbūt dažniau užduos sau klausimą, ar beverta jam vaidinti dar vienam filme, kai ir pailsėti labiau traukia, verslininkas – ar beverta sukti galvą, kur dar investuoti ir kokias darbo vietas bekurti, kai ir taip laisvo laiko nėra, sportininkas – ar betęsti karjerą, kai ir taip sąnariai paskauda.

Moralas yra paprastas – jei žmones už kažką sėkmingai baudi, jie to kažko nebedaro. Jei už didesnes pajamas baudi didesniais mokesčiais, didesnių pajamų galima taip smarkiai ir nebesitikėti.

Strategiją slėpti savo turtą, vengti mokesčių pasirenka daug kas. Mes jų nematome, tad ir širdis daugeliui neskauda. Nei dėl to, kad kuriantis žmogus paskatinamas tapti nusikaltėliu, nei dėl to, kad toks kilnus planas iš turtingųjų paimti ir neturtingiesiems padalinti tiesiog neveikia.

Tiesą sakant, kai mokestis siekia 75 procentus pajamų, tai dar labai suabejočiau, kas yra didesnis nusikaltėlis – to mokesčio vengiantis asmuo ar tokį mokestį nustatantis. Štai Prancūzijos Konstitucinis Teismas šalies prezidento užmojus mokestį padidinti iki 75 proc. pajamų (ir tai, pasak jo, vardan teisingumo!) įvardino kaip antikonstitucinius, nes tokio dydžio mokestis prilygsta konfiskacijai ir yra grynai ideologinis.

Strategija pabėgti nuo žiaurios ar kvailos valdžios nėra nauja. Ji praktikuojama per amžius iki dabar. Iš pačios Prancūzijos jau daug metų, tačiau dabar ypač, dėl palankesnio mokestinio klimato žmonės emigruoja į kitas šalis, ypač Šveicariją ir Jungtinę Karalystę, o pastaruoju metu ir į Belgiją. Pavyzdžiui, turtingiausias Prancūzijos žmogus Bernardas Arnoltas paprašė Belgijos pilietybės, Žanas Mišelis Žaras išvyksta į Angliją. Kiti turtuoliai irgi arba dairosi, arba išvyksta. Beje, daugelis jų apdairiai neigia, kad išvyksta dėl mokesčių.

Paklauskime ir savęs – kokia yra mūsų riba? Ką mes darytume, jei mokesčiai pasiektų  60, 70, 80, o gal 90 procentų mūsų pajamų, o svetur galėtume pasirinkti, tarkime, 10 proc.?

Galima daug kalbėti – gerai ar blogai, kad žmonės važiuoja, kur jiems geriau. Tačiau norint, kad gerai būtų Lietuvai, reikia tiesiog pasidaryti geras išvadas ir protingai elgtis. O tai reiškia du dalykus. 
Pirmas – nedidinti savo mokesčių taip, kad iš Lietuvos bėgtų kuriantys ir dirbantys bei uždirbantys žmonės ar įmonės. Antras dalykas – reikia Lietuvoje kurti tokią aplinką, kuri būtų palankesnė nei kitur būtent tiems žmonėms, kurie kuria, dirba, uždirba ir verslauja.

Aišku, čia lemia ne tik mokesčiai. Pavyzdžiui, galimybė steigti įmones ir vėliau tvarkyti jos veiklą anglų kalba būtų labai svarbu. Jau net nekalbu, kaip svarbu yra asmeninis saugumas ir draugiška atmosfera viešose erdvėse (beje, prancūzų spauda sako, kad draugiškos atmosferos trūkumas yra vienas iš turtuolių emigracijos iš Prancūzijos motyvų).

Tačiau akivaizdu, kad svarbu ir mokesčiai. Ir čia pasakysiu, kas būtų, jei Lietuvoje būtų mažiau kalbama, kaip reikia daugiau perskirstyti per biudžetą, kaip reikia daugiau progresinių mokesčių ir daugiau kapitalo apmokestinimo. Kas būtų, jei atvirkščiai – būtų sprendžiami įvairūs su mokesčių praktika susiję nesklandumai, o mokesčius būtų siekiama mažinti.

Tokiu atveju atsirastų šansų, kad pasaulis pradėtų kalbėti, kaip viena ar kita Prancūzijos ar kitos šalies įžymybė pasirinko Lietuvą kaip savo šalį. Mums tai atneštų visokeriopos naudos. Juo labiau kad jei tik norėtume, galėtume nemažai pasiūlyti tiems, kuriems nėra prie širdies nei prancūziška klasių kova, nei rusiškas autoritarizmas.

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt