Pirmadienis, Rugpjūtis 19, 2019
   
Tekstas

R. Šimašius: „Prieš eidami pas gydytoją pasitarkite su ministru“

Akivaizdu, kad šiandien sveikatos sistemoje daug problemų: nelegalūs mokėjimai, nepakankamas finansavimas, lėšų švaistymas, ne visada geri gydytojai, ne visada pasiekiama paslauga, turbūt ir daugiau.

Yra du būdai problemoms spręsti. Vienas – centrinis planavimas, kuris viską sudėlios į vietas, kaip tai atrodo planuotojui (ministrui). Kitas – klientų pasirinkimo plėtra.

Nesiplėsiu ką reiškia pirmasis (administracinis – biurokratinis) kelias, tačiau faktas, kad tai veda į du dalykus: didesnį švaistymą (taigi, ir kainą), ir didesnes eiles. Politikai tokiu atveju arba taupo lėšas ir ilgina eiles, arba išlaidauja ir eiles sutrumpina. Tačiau abu šie pasirinkimai tik laikinai ką nors sprendžia, nes sistema prisitaiko, ir vėl pareikalauja lėšų, kad nebebūtų eilių. Daug kur matyta, ar ne? Patogu politikui, kuris nori, kad rinkėjai nuo jo priklausytų, bet ar patogu pacientui? Vargu.

Kitas kelias problemoms spręsti – paciento pasirinkimo ir konkurencijos dėl paciento plėtra. Kelias miglotas, nes joks ministras negalės pasakyti tiksliai, kaip viskas bus. Tačiau pasakyti negali dėl paprastos priežasties – ne tik ministras su patarėjais, bet ir tūkstančiai žmonių kasdien galvoja, kaip padaryti geriau, efektyviau. Joks ministras to geriau nepadarys.

Lietuvoje iki šiol yra galimybė pasirinkti šeimos gydytoją. Ir beveik milijonas pacientų pasirinko privačius. Nei gerai, nei blogai. Tiesiog faktas.

Tačiau problema ta, kad pasirinkimas ribotas. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu pinigai, kuriuos žmonės sumoka į sveikatos biudžetą, nukeliauja nebūtinai ten, kur jie nori. Tai dėl neprotingo reguliavimo, įvairių apribojimų ir suvaržymų.

Dėl dalies šių apribojimų Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad jie tiesiog neteisėti. Sveikatos apsaugos ministras, užuot neteisėtą ankstesnio ministro įsakymą panaikinęs, ir toliau nepaiso teismo sprendimo, o bando apribojimus paciento pasirinkimui įteisinti įstatymu. Net Seimui atmetus įstatymo projektą, toliau visus laiko nežinioje ir teismo sprendimo užsispyręs nevykdo.

Visa tai pridengima keistais politiniais šūkiais, vinguriavimais bandant jų iš dalies išsiginti, slapukavimais apie tikruosius kėslus. Kai kurias atvejais tai daroma tiesiog įžūliai. Tačiau blogiausia, kad visa ši politika, regis, yra nuoširdi, ir kyla iš dviejų nesusipratimų.

Pirmas nesusipratimas – elementarus situacijos nežinojimas ir, kaip čia švelniau pasakius, naivumas. Iliustruosiu tik vienu pavyzdžiu. Aišku, kad neretai kyla problemų, kai gydytojas dirba keliose įstaigose. Tai gali būti susiję su nesąžininga konkurencija, valstybės išteklių naudojimu, darbo valandų prisirašymu. Visa tai, beje, yra viešųjų sveikatinimo įstaigų problema.

Tačiau kai problemą neva bandoma spręsti uždraudžiant dirbti keliose vietose, tai paaiškėja, kad tikrosios problemos nesprendžiamos, o tik sukuriamos naujos. Pavyzdžiui, nedideliame rajono centre nėra, tarkime, kardiologijos, endokrinologijos ar kokio kito specialisto. Būtent taip labai dažnai ir būna. Tokiu atveju privačios ir viešosios įstaigos dažnai sudaro sutartį su specialistu, kuris į rajono centrą atvažiuoja kartą per savaitę ar dvi.

Visiems gerai – pacientai gauna kokybišką paslaugą vietoje, gydytojai – galimybę prasmingai dirbti ir uždirbti. Blogai tik Sveikatos ministerijos vadovybei, kuri viską tuoj suplanuos… O juk medikams uždraudus dirbti keliose vietose gali nutikti taip, kad specialistas bus įdarbintas, tačiau didžiąją laiko dalį neturės ką veikti, o už tai mokėsime mes visi kaip pacientai ar mokesčių mokėtojai. Arba paslaugų rajono centre tiesiog neliks. Kam nuo to geriau?

Kitas nesusipratimas, iš kurio gimsta neadekvatūs siūlymai – tai tiesiog neapykanta žmogaus laisvei ir pasirinkimui. Sveikatos apsaugos viceministras viešai aiškiai pasakė, kad pasirinkimas – „ne esminis dalykas“. Dar daugiau – pasipylė tirados apie nesąžiningą pacientų ir gydytojų viliojimą, apie tai, kad konkurencija – tiesiog pinigų švaistymas, ir panašūs teiginiai.

Šis nesusipratimas – jau sunki ir sudėtingai gydoma socialistinės ligos diagnozė. Daliai žmonių tiesiog patinka valdyti ir spręsti už kitus. Ir jiems nesvarbu, kad jų argumentai pro šalį. Jie gali nuolat kalbėti (ir kalba), kad niekas nestato dviejų lygiagrečių geležinkelių (suprask, kam reikia privačios medicinos, kai yra valdiška). Ačiū Dievui, dar nesiūlo uždaryti automobilių kelių ten, kur nutiesti geležinkeliai, ar per Nerį Vilniuje palikti tik vieną tiltą...

Tokie žmonės piktinasi „viliojimu“, tarsi tai būtų blogybė ir Dievo rykštė. Jie užmiršta, kad nei pacientai, nei gydytojai nėra vergai. Vieni (pacientai) yra patenkinti, kai kažkas stengiasi juos prisivilioti ir dėl to siūlo geresnes paslaugas. Kiti (gydytojai ir medicinos personalas) džiaugiasi, kad kažkas sugalvoja, kaip efektyviau tas paslaugas teikti ir dėl to pasiūlo didesnį atlyginimą ir geresnes darbo sąlygas.

Socializmu apsikrėtusiems „viliojimas“ yra keiksmažodis, tačiau jie nesupranta, kad viliojimo nėra tik ten, kur baudžiava ir pavergimas.

Studentai medikai atliko savo pačių apklausą ir nustatė, kad 90 procentų jų mano, jog ministro teikiami pasiūlymai dėl reformos yra „labai blogi“. 70 procentų, jei šie pasiūlymai būtų įdiegti, juos traktuotų kaip postūmį emigruoti. Tiesa, 95 procentai mano, kad siūlymai nebus priimti. Aš irgi tikiuosi. Tačiau tikėtis neužtenka. Už savo laisvę, kaip visada, reikia šiek tiek ir pakovoti. O paprasčiausia tai padaryti čia.

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt