Pirmadienis, Lapkritis 18, 2019
   
Tekstas

Ar leisime, kad tėvams būtų užnertas naujas apynasris?

Drausti, reguliuoti, nurodyti, nustatyti, bausti – tai pastarųjų metų žodžiai, kurie yra įtraukti į Vyriausybės teikiamus įstatymo projektus ir pataisas, liečiančias Lietuvos šeimas. Šie žodžiai tampa neatsiejama šeimos politikos formavimo dalimi ir, atvirai pasakius, manęs jau nebestebina toks požiūris į šeimą. Juk kažkas kažkur ŽINO kaip turi gyventi statistinė Lietuvos šeima.

Kažkodėl kažkokie asmenys nusprendė, kad šeimos nemoka gyventi ir jiems reikia primesti savo valią, nurodant teisingos ir pavyzdingos šeimos modelį. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Taigi, apie ką aš čia? Aš apie tai, kad politikai vis labiau ir labiau nori kištis į vidinį šeimos gyvenimą, surasdami visą eilę „pateisinamų“ priežasčių tai daryti. Dabartinis noras reguliuoti vaikų priežiūrą remiasi „kilniais tikslais“ ir skambiais šūkiais: „kad vaikai iki tam tikro amžiaus nebūtų paliekami be suaugusio asmens priežiūros“, „praktika rodo, jog vaikai ir naktį randami lauke“, „maži vaikai nukenčia palikti vieni namuose vėliu paros metu ar ilgesniam laikui“  ir panašiai. O ponios Aretos Miškinienės  žodžiai, kad „vaiko saugumas - kompleksinė užduotis, todėl kartu būtų peržiūrimi ir kitų sričių įstatymai bei vykdomos programos, kad tėvams būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos saugiai prižiūrėti vaikus" manęs neguodžia. Juk šitą maldą girdžiu kiekvieną kartą, kai tik imamasi politinio šeimos gyvenimo reguliavimo. Iš patirties su valdininkais galiu drąsiai sakyti, kad pirma uždraudžia, nubaudžia, o po to paprasčiausiam pasiteisinimui pasako: „ups, brangieji, biudžete tam lėšų nėra ir skirti negalime“.

Man truputi mažiau nei keturiasdešimt ir laikau save beveik vidutinės statistinės šeimos atstove. Kodėl beveik? Tiesiog mūsų šeimoje auga šešiomis dešimtosiomis vaiko daugiau (Statistikos departamentas skelbia, kad statistinė Lietuvos šeima augina 1,4 vaiko). Manęs negąsdina ir tikrai nebaugina būsimi galimi pakeitimai. Netgi galėčiau pasakyti, kad jie mūsų nepalies arba, tiksliau pasakius, šeimos ritmo ir gyvenimo tikrai nepakeis. Bet! Visada prieštarausiu prievartiniam kišimuisi į šeimos gyvenimą ir priešinsiuos primetamoms taisyklėms. Nes kažkur sėdintys, su savimi pasikalbėję „proto gumbai“ nusprendžia, kad aš, mama, esu tokia durna, jog net negaliu pati suvokti, jog ikimokyklinio amžiaus vaiko namie palikti vieno negalima. Tuomet vienas po kito kepami betiksliai įstatymo projektai, kurie primeta ir primeta savo reikalavimus ir kiekvieną mūsų paverčia potencialiu nusikaltėliu su teise bausti. Matyt ne už kalnų sulauksime ir tos dienos, kada įstatymų normomis bus reguliuojamas kvėpavimo ritmas – įkvėpt ir iškvėpt, įkvėpt ir iškvėpt...

Dabar sėdžiu ir skaitau pamirštą ir užmestą „Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją“. Kiek daug skambių, „lozunginių“ frazių: „ Koncepcija kuriama remiantis šiais principais:<...> vaiko gerovės klausimai yra politiniai, o vaiko gerovės užtikrinimas yra valstybės politinis prioritetas; <...> šeima ir valstybė dalijasi vaiko gerovės užtikrinimo atsakomybe;“. Skamba gražiai, tiesa? O kas realiai buvo padaryta per tiek metų? 
Ačiū Dievui, toje pačioje koncepcijoje yra ir tokie straipsniai:“ Būti tėvais reiškia didžiulę atsakomybę. Stengiantis patenkinti vaiko poreikius visose jo raidos pakopose, dažnai tėvų prioritetai balansuoja tarp darbo ir šeimos pareigų. Todėl valstybė teikia paramą tėvams viena ar kita forma. Tėvų pagalbos prašymas suprantamas kaip atsakomybės ženklas, bet ne kaip blogas tėvystės pareigų atlikimas“,  „Dirbančių tėvų vaiko teisė į ikimokyklinę priežiūrą bei ugdymą buvo ženkliai apribota uždarius daugelį vaikų darželių bei lopšelių. Teikiant šias paslaugas pabrėžiamas vaiko parengimas mokyklai, bet ne pagalba šeimai, derinant darbą su tėvų pareigomis“, „Ypatingas dėmesys skiriamas ikimokyklinių ir vaiko dienos priežiūros institucijų organizavimui. Šios paslaugos plečiamos įgyvendinant visuotinį priešmokyklinį ugdymą ir priežiūrą, sukuriant visiems ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams prieinamų dienos centrų tinklą.“

Primygtinai norėčiau atkreipti dėmesį: koncepcija Seime buvo priimta 2003 metais gegužės 20 dieną. Nutekėjo ne tiek jau ir mažai vandens – beveik 10 metų, tačiau į priekį nebuvo pasistūmėta nė per nago juodumą. Stovime ir trypčiojame vietoje, kaip avinai žiūrime dar 2012 metais ruoštą „Vaiko apsaugos įstatymo projektą“ , kuriuo tik reikalaujama, draudžiama, baudžiama... Tuo tarpu apie vaiko gerovę kaip visumą pamirštama jau nuo dokumento pradžios. Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos pasėkoje gimstantis dokumentas ištrina iš mūsų ir politikų sąmonės rūpestį vaiku kaip asmeniu ir palieka tik nusikalstamos veikos ribojimą bei nuobaudas. Maža to, būtent šiame dokumente apibrėžiamos vaiko teisės ir pareigos, tikėtina, su aliuziją į baudžiamąjį kodeksą ir požiūrį į vaiką ar jo tėvus kaip į potencialius nusikaltėlius, bet nusikaltimo persekiojamus policijos ir kitų pareigūnų.

Taigi, dabar nubauskime trečioko mamą ir tėtį (įstatymo projekte yra numatoma galima amžiaus riba 7 arba 10 metų), leidusius vaikui vienam iš mokyklos pareiti namo, nes mokykloje nėra popamokinės veiklos, o papildomo ugdymo būreliai neįperkami išgyventi tik egzistuojant bandančiai šeimai (tokių Lietuvoje, kaip nė vienoje ES valstybėje, daugiau nei trečdalis).

Ir vis tik, paguodžia, kad kada nors ateityje tikrai įgyvendinsime kompleksinius sprendimus, kurie padės tėvams derinti darbą, vaiko priežiūrą 24 valandas per parą, jo laisvalaikio ir ugdymo užtikrinimą... kada nors, kai vaikas kaip šalies ir tautos ateitis taps valstybės prioritetu.

Vietoje epilogo (skirtas valdžiažmogiams ir jiems prijaučiantiems): gerbiamieji „proto gumbai“, galbūt pirma sudarykite sąlygas visiems ar bent jau beveik visiems tėvams, gyvenantiems Lietuvos Respublikos teritorijoje, gauti savo vaikams ikimokyklinį ugdymą (kuris numatytas nuo 1 metų iki 6 metų), popamokinės veiklos galimybę (prailgintos dienos grupės, namų ruoša mokykloje, būreliai ir kt.), skatinkite bendruomenių realią, o ne formalią veiklą (sudarant tam sąlygas), galimybę kreiptis nemokamos pagalbos susidūrus su sunkumais į socialinius darbuotojus, galimybę turėti kur gyventi kai reikia socialinio būsto, skatinkite darbdavius, išlaisvinkite iš mokesčių asmeniui išgyventi reikiamą pajamų dalį ir tik atlikus didesnę dalį darbų, imkitės represijų prieš šeimas. Tada turėsite teisę sakyti: „padarėme viską, na beveik viską, kad būtų įmanoma auginti vaikus, todėl dabar tėvai privalo laikytis mūsų reikalavimų“. Sutarėm?

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt