Trečiadienis, Spalis 23, 2019
   
Tekstas

G.Steponavičius. (Mūsų) Suvalstybintas Vilnius

Vilnius – vertas vizijų miestas, tačiau kai vizijų braižymas tampa pagrindiniu valdžios galvos skausmu ir rūpesčiu, kenčia miestiečiai. Tam neva pasitarnausiantys, tačiau sunkiai suprantami administraciniai eksperimentai, ne tik nuostabą kelia, bet ir kainuoja visiems mokesčių mokėtojams.

Prieš dešimtmetį daugelio vizionieriškų ir nestandartinių sprendimų smaigalyje buvo Artūras Zuokas. Jis ryžtingai ėmėsi savivaldybės pastatų perkėlimo į vieną, paskatino modernaus miesto plėtrą dešiniajame Neries krante, nemažos investicijos buvo skiriamos miesto infrastuktūrai tobulinti. Pastaraisiais metais meras Zuokas-2 taip pat nestokoja nestandartinių sprendimų, deja, vis stiprėja jausmas, kad šįkart einama priešinga kryptimi. Pažvelkime į keletą konkrečių miesto vykdomos politikos pavyzdžių.

Prieš gerus metus korupcijos skandalui krečiant dešimtis miesto taksi kompanijų, savivaldybės atsakas buvo įsteigti valdišką Vilniaus taksi, o ne paskatinti privačius tiekėjus per biurokratinių barjerų supaprastinimą ir mokestinius svertus. Imtasi investuoti į atskirą projektą, mokesčių mokėtojams kainavusį ne vieną šimtą tūkstančių litų, o savo paslaugų kokybe susilaukusį daugiau nusiskundimų nei liaupsių.Steigiamų avialinijų pavadinimas – Air Lituanica – skamba išdidžiai ir nuteikia viltingai, kad tai gali būti raktas į dar didesnę sostinės integraciją Europos skrydžių žemėlapyje. Bet iš migloto kompanijos veiklos starto žinomi tik du aiškūs jos būklę leidžiantys nuspėti skaičiai: 83 procentų akcijų savininkė yra savivaldybė ir kompanijos direktoriaus alga bus 30 000 litų. Apie tai, kiek visa tai kainuos mokesčių mokėtojams ir kiek galima tikėtis pelno (jei galima tikėtis iš viso), nekalbama.

Prieš 3-4 metus grėsmingai atrodęs skrydžių iš ir į Vilnių skaičius šiuo metu yra iš esmės pasikeitęs. Prisimenant ne tik „FlyLAL“ ar vengrų „Malev“ bankrotą, bet ir nelengvus laikus išgyvenančius „Air Baltic“, „Estonian Air“, SAS galima stebėtis, iš kur tiek drąsos steigti naujas avialinijas be rimtesnio finansinio užnugario.

Sprendžiant vietų vaikų darželiuose trūkumo problemą stiuardesių ir paties mero-auklės pastangų tikrai nepakaks, kad būtų, kas prižiūri mūsų vaikus. Viešumoje kol kas girdėjome tris rimtesnius būdus šiai problemai spręsti. Pirma, centralizuoti priėmimą į darželius vieno langelio principu. Antra, padidinti maksimalų vaikų skaičių vienoje darželio grupėje ir trečia – statyti naujus darželius naujakurių rajonuose.

2010 m. valstybiniu mastu supaprastinus higienos normas ir įvedus net ir nepilną ikimokyklinuko krepšelį, ėmė gausiai steigtis privatūs vaikų darželiai, nuo 6 jų padaugėjo iki daugiau nei keturiasdešimties praėjusių metų pabaigoje. Natūralus klausimas: kam užsiimti brangiomis statybomis, kai demografinė banga po kiek laiko nuslūgs, o dar padidėjusi privataus sektoriaus pasiūla visiškai patenkins atsiradusią paklausą?

Efektyvių sprendimų toli žvalgytis nereikia. Rygos savivaldybė prisidėjusi prie privačių darželių steigimosi nuomodama patalpas, suteikdama inciatyvą ieškoti optimaliausių sprendimo būdų patiems darželių darbuotojams, skatindama efektyvų patalpų panaudojimą ir taikydama kitus modelius vietų trūkumo problemą išsprendė greitai ir nebrangiai. 
Vilniaus savivaldybė, norėdama realiai prisidėti prie problemos sprendimo, galėtų taip pat paskatinti privačią iniciatyvą ir, pvz., iš dalies finansuoti tame pačiame sostinės Perkūnkiemyje kaip grybų po lietaus pridygusių biurų patalpų nuomą, suteikiant paskatą iniciatyviems žmonėms pertvarkyti nenaudojamas biurų patalpas ir pritaikyti jas vaikų darželiams. Tai išspręstų darželių trūkumo sostinėje problemą ne po kelių metų, o per kelis mėnesius. Atsirastų ne 200 naujų, o tūkstantis ar daugiau vietų vaikams ugdyti. Ir tokie sprendimai, kaip naujo darželio statybos Perkūnkiemyje, kurio kaina, girdime, svyruoja nuo keliolikos iki bemaž 30 milijonų litų, taptų visiškai nereikalingi ir leistų nepalyginamai efektyviau naudoti varganas miesto biudžeto lėšas. Viešojo transporto sistema styguojama taip, kad būtų žūtbūt sudarytos sąlygos autobusų parkui išlikti ir išgyventi. Gyventojų patogumas ir privačia inciatyva susikūręs mikroautobusų tinklas nustumiami į antrą planą - miesto valdžia ne tik muziką užsako, bet ir pati taikosi į visagalio orkestro atlikėjų vaidmenį.

Tai šiandieninės miesto politikos pavyzdžiai. Pridurkime jau skambėjusias ar naujai kylančias ir iš mokesčių mokėtojų kišenės įgyvendinti siūlomas skambias idėjas – įsigyti vieną Graikijos salą ar išpirkti dalį Lukiškių kalėjimo ir ten įrengti viešbutį - skaityklą. Ne tai turi būti miesto valdžios galvos skausmas šiuo metu. Slegiamas beveik milijardinės skolos, miestas išgyvena sunkius laikus. Daugiametė patirtis sako, kad jei tam tikrą funkciją privatus sektorius gali vykdyti geriau ir efektyviau, tai ir deleguokime jam tą funkciją nustatydami aiškias žaidimo taisykles ir saugiklius. Jei to padaryti negalime ir turime tam tikrą funkciją vykdyti per savivaldybės aparatą, privalome užtikrinti, kad pati veikla ir jos finansiniai kaštai būtų aiškūs, skaidrūs, žinomi ir pamatuoti.

Deja, atskaitos taškas dabar yra ne miestiečio patogumas, savijauta ir jo poreikių užtikrinimas, o grandioziniai projektai arba dar blogiau – nežinia net kam pasitarnausiantys sprendimai. Ar tokių sprendimų ir Vilniaus vizijomis it kortomis už biudžeto pinigus žongliruojančių stebukladarių yra verti vilniečiai?

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt