Trečiadienis, Rugpjūtis 21, 2019
   
Tekstas

R. Šimašius: Net blogas auklėjimas neturi vesti prie šeimos ardymo

Seime pateikus net du įstatymų projektus, susijusius su vaiko teisėmis, visuomenėje prasidėjo diskusijos, persunktos nerimu. Ar nebus taip, kad valdiškos struktūros pradės dar labiau kištis į tai, kaip auginti vaikus? Ar nebus taip, kad „neatitikus standarto“, vaikas bus tiesiog atimamas? Pavyzdžiui, vaiką auklėju „pernelyg laisvai“ ir jis vienas gali nueiti prie upelio pažvejoti, arba „pernelyg griežtai“ ir prasikaltus neišleidžiu jo į lauką, arba „pernelyg netradiciškai“ - maitinu vegetariškai, arba „pernelyg tradiciškai“ - subaru, kai jis nemandagus.

Iš karto pasakysiu – mano supratimu, pagal pateiktus projektus tokia grėsmė padidėja, ir pasakysiu kodėl. Tai būtinai reikia taisyti. Manau, kad žinau kaip, ir apie tai irgi pasisakysiu.

Apie diržą
Iš karto noriu deklaruoti, kad tai, apie ką labiausiai buvo diskutuojama pateikiant vieną iš projektų – vaikų mušimą ir žeminimą – su šiomis grėsmėmis neturi daug ką bendro. Vaikas yra žmogus. Tėvai lėmė, kad jis atsirastų šioje žemėje. Todėl tėvai yra atsakingi už vaiką, o vaikas, kol gerai neužaugintas, nieko tėvams neskolingas. Tėvai (ir visi kiti) privalo gerbti vaikus, kaip kad privalo gerbti ir suaugusiuosius. Tai, kas neleistina prieš suaugusįjį, neleistina ir prieš vaiką.

Jei kas nežino kaip „susitvarkyti“ su vaiku, tai pirmiausia jo problema, tad reikia mokytis kaip ją spręsti. Jei kas mano, kad diržas ir vaiko žeminimas padeda drausminti, tai visai sveika gerai pagalvoti dar kartą – kieno kupra ar savigarba vėliau kentės dėl tokio „auklėjimo“.

Projektai yra ydingos sistemos tąsa
Nors pateiktuose projektuose yra ir gerų dalykų, tačiau sisteminės bėdos jais nesprendžiamos, o netgi pagilinamos. Giluminė to priežastis – žiūrima ne iš vaiko ir šeimos, o iš institucijų pozicijos. Apie tai, beje, esu jau rašęs.

Nepaisant šypsenų – ar tikrai kiekvieno iš mūsų šeima ideali? Ar tikrai esame tobuli tėvai? Jei ne - turėtume tobulėti, ar priduoti vaikus neva tobuloms valdiškoms globos institucijoms?

Ne be reikalo yra ilgo derinimo su įvairiais specialistais rezultatas. Ką tai reiškia, puikiai iliustruoja dabartinės Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės išsakyta pozicija (iliustruojanti nuotaiką visoje sistemoje), kad globos įstaigų darbuotojų interesai dabartinei valdžiai rūpi ne mažiau, nei vaikų interesai.

Problema ta, kad specialistai pas mus yra tie, kurie šiandien atsako už vaiko apsaugą, ją užtikrina, ir, neslėpkime, tai daro blogai. (Iš karto atsiprašau tų daugybės žmonių, kurie atiduoda visą save, kad padėtų vaikams, ir net blogoje sistemoje sugeba daug nuveikti).

Kodėl leidžiu sau teigti, kad yra blogai? Visų pirma, nes daugybė šeimų, kuriose susiduriama su sunkumais auklėjant vaikus dėl nežinojimo, nepatyrimo, emocijų nevaldymo, materialinių problemų, gerų socialinių ryšių trūkumo, negauna postūmio ir pagalbos, kad šios problemos būtų sprendžiamos. Daug kas pagalbą gauna, bet ar galime pasakyti, kad ji savalaikė ir tinkama?

Antra, nes institucinė globa suregzta taip, kad ji neugdo atsakingo visuomenės nario. Kūdikių ir vaikų namuose atpratinama nuo prieraišumo, atsakomybės už savo veiksmus, tiesos sakymo, savo veiksmų pasekmių suvokimo, pagarbos suaugusiam ir bendraamžiui. Apie tai, kaip tai vyksta – atskira tema. Jei kam įdomu, bus galima pratęsti.

Trečia, nes iškilus problemoms visada linkstama pasitelkti globos institucijas, o ne padėti šeimai, pasitelkti kitas šeimas ir bendruomenę. Ar esate kada girdėję, kad giminaičių, kaimynų, parapijiečių būtų prašoma pagalbos, jei kažkurioje šeimoje ištiko bėda ir vaikui reikia pagyventi už šios šeimos ribų? Aš – ne. O ar esate girdėję, kad tokioje pačioje situacijoje geranoriški draugai, močiutė ar kas kitas veržtųsi padėti, tačiau jų pagalba būtų atstumta? Aš – taip. Ir ne kartą. Ir ne visada tos valdiškų institucijų kliūtys buvo įveiktos. Ir visada, kai jų nepavyko įveikti, vaikui buvo blogai. Kartais – labai blogai.

Kas konkrečiai yra blogai ir kaip tai pakeisti
Su projektais blogai yra tai, kad jie tiesiog užprogramuoja situaciją, kai iškilus problemai, institucijos bus skatinamos ne ją spręsti (pirmiausiai šeimoje), bet paimti vaiką iš šeimos ir tada jau kažkaip žiūrėti. Nėra jokių paskatų išspręsti problemas ir grąžinti vaiką šeimai.

Jei konkrečiai, tai pagrindinės problemos yra kelios. Visų pirma, neapibrėžta ir išplaukusi smurto sąvoka. Kai mane kalbino žurnalistai šia tema, sakiau, kad, be abejo, vaiko prievartinis nutempimas iš saldumynų ar žaislų skyriaus parduotuvėje savaime nėra smurtas, jei tik tai nedaroma palydint smūgiais ar epitetais, koks vaikas idiotas ir kaip sugadino tėvui gyvenimą. Tačiau labai nustebau, kad kita kalbinta Seimo narė manė priešingai. Akivaizdu, kad dėl sąvokos reikia padirbėti.

Antra, tais atvejais, kai vaikas iš šeimos paimamas, nes jam gresia tiesioginis pavojus gyvybei, siaurinamos tėvų teisės. Siūloma išbraukti, kad apie paėmimą nedelsiant informuojami tėvai. Sutinku, kad gali būti situacijų, kai vaiką tenka paimti dėl grėsmės gyvybei (pavyzdžiui, vaikas vienas namuose badauja), tačiau siaurinti tėvų teises – nesuprantama ir nepateisinama.

Trečia, tais atvejais, kai vaikas paimamas iš šeimos, nėra tiksliai nustatyta kur jis apgyvendinamas. Praktiškai tai reikš (kaip dažniausiai ir iki šiol), kad bus pasirenkamas paprasčiausias kelias – kūdikių arba vaikų namai. Dėl šio aspekto su kolege Dalia Kuodyte jau užregistravome pataisą, pagal kurią paimanti vaiką institucija turėtų aiškų algoritmą ir jai tektų parodyti, kaip jo laikytasi. Vaikas pagal mūsų siūlymą turi būti apgyvendinamas pas artimus žmones, su kuriais turi emocinį ryšį, jei tokių nėra, kitoje šeimoje, jei tokios nėra – šeimynoje, jei nėra ir jos – institucinės globos įstaigoje.

Ketvirta, nesant tiesioginės grėsmės gyvybei, tačiau esant kitoms problemoms (tai apibrėžta siūlomame naujame 56-1 straipsnyje) taip pat numatoma galimybė paimti vaiką iš šeimos. Tiesa, šiuokart bent informuojant tėvus… Tačiau būtent toks paėmimas kelia daugiausiai rūpesčių, nes:

Ar nepasirodys antiginklų psichozės fone kokiam ultrapacifistui iš valdiškos institucijos, kad šio vaiko raida yra trikdoma ir jį reikia paimti iš šeimos?

  • Nors gyvybei pavojus negresia, projekte net neužsimenama, kad reikia spręsti iškilusias problemas (jau minėtos problemos: nesupratimas, apsileidimas, socialinių ryšių stoka, materialinės problemos, emocijų nevaldymas, kt.). Vietoje problemų sprendimo iš karto įvedama formulė: problema – vaikas paimamas iš šeimos. Tai smarkiai neadekvatu, todėl jau artimiausiomis dienomis registruosiu pasiūlymą, kad šeimoje iškilus problemoms, atsakingos institucijos pirmiausia jas ir turi spręsti, o ne paiminėti vaiką;

  • Vaikas paimamas tiesiog šiaip – be jokio išankstinio sprendimo. Sutikime, jei pavojus gyvybei ar sveikatai negresia, tai šeima, kad ir su problemomis, turbūt nebūtinai yra blogiau už kažką kito (apie tai jau buvau užsiminęs). Todėl siūlysiu procedūrą, pagal kurią vaikas ne tiesiog kažkokios institucijos būtų paimamas iš šeimos bet kada, kai ta institucija užsimano, o kad šis klausimas būtų operatyviai nagrinėjamas teismo. Beje, projektas bet kokiu atveju turės būti keičiamas ir dėl to, kad dabar jis net neatitinka Civilinio kodekso 3,180 straipsnyje nustatytų taisyklių, kurios gerokai išmintingesnės nei pateiktame projekte, tik gal nepakankamai detalios;

  • Po vaiko paėmimo nėra užprogramuotas joks situacijos šeimoje gerinimas, kad vaikas kuo greičiau, nedelsiant būtų grąžintas į šeimą. Projekte užprogramuotas vienakryptis procesas – vaikas iš šeimos į kažkur kitur. Vėlgi siūlysiu, kad būtų numatyta institucijų pareiga spręsti problemas šeimoje, o ne naikinti pačią šeimą, ir kad tai būtų numatyta pakankamai aiškiai.

Apskritai sieksiu, kad vaiko paėmimas iš šeimos, jei jau teks iki to kur nors prieiti, būtų traktuojamas kaip atitinkamos institucijos pralaimėjimas, o ne pergalė (maždaug „ištraukėme vaiką iš  blogio nasrų“).

Visam tam gali reikėti daugiau pajėgų, darbuotojų, kad būtų kam stebėti situaciją ir dirbti su šeimomis, joms padėti. Vienoms reiks mokymų, kitoms detalaus stebėjimo, trečioms dar kažko. Iš kur tos pajėgos – juk daugiau žmonių reiškia ir daugiau finansų?.. Atsakymas šiuo atveju labai paprastas – jei iš keturių tūkstančių žmonių, dirbančių institucinės globos įstaigose bent penki šimtai persikvalifikuos į šią sritį, pagalbos sprendžiant problemas šeimoje, normaliai dirbant, bus per akis. O dėl pačių istitucinės globos įstaigų – net neabejoju, kad bent pusę jų reikia ir galima uždaryti per kelerius metus.

Reziumė
Kaip minėjau, projektuose yra gerų nuostatų. Tačiau rimtosios problemos jais nesprendžiamos, o gilinamos, nes pati išeities pozicija yra ne pagalba vaikui ir šeimai, o pagalba institucijoms. Tik pažiūrėjus iš vaiko ir šeimos pozicijų šiuos projektus galima pastatyti ant kojų ir užtikrinti, kad daugiau vaikų patirs laimingą vaikystę.

Publikuota iš http://simasius.popo.lt/.

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt