Penktadienis, Rugpjūtis 23, 2019
   
Tekstas

D. Pūras. Pasaulis jau laiko vaiką žmogumi, Lietuva – dar ne

Lietuvoje laužomos ietys dėl to, kaip mums auklėti vaikus, ir ar kas nors gali į tai kištis. Stipriai išsiskiria nuomonės apie tėvų ir valstybės vaidmenį bei į tai, kokias teises turi patys vaikai.

Ką galėtų reikšti paskutiniu metu gerai pastebimas sujudimas, vertinant įstatymų pataisas dėl prievartos prieš vaikus? Gera žinia, kad daug žmonių pasirodė neabejingi šiems klausimams. Atsiranda vilčių, kad lietuviai gali pagaliau suprasti, jog svarbiau net už ekonomiką ir energetiką gali būti tai, kaip tarpusavyje sugyvens žmonės, šeimos, kartos, ir kokiais būdais ruošiamės stiprinti kol kas labai prastą socialinį Lietuvos visuomenės kapitalą.

Nelabai gera žinia, kad prasmingų diskusijų fragmentai paskęsta primityvių sąmokslo teorijų jūroje. Visas po Lietuvą sklandančias rašliavas apie negrabiai sukurptą „juvenalinės justicijos“ siaubą teko skaityti prieš porą metų viešint kaip ekspertui Ukrainoje, kai ši valstybė rengėsi priimti JT Vaikų teisių Konvenciją įgyvendinančius teisės aktus. Dabar peticijos po tais pačiais tekstais siūlomos pasirašyti Lietuvos piliečiams, juos gąsdinant liberalios demokratijos tragiškomis pasekmėmis vaikams ir šeimoms.

Daug emocijų kyla dėl paprasto nežinojimo. Bet yra ir rimtesnio poagrindo aistringiems ginčams, ir tas pagrindas yra skirtingas ideologijų požiūris į prievartą. Tai joks atsitiktinumas, kad ideologijos susiremia būtent kovoje dėl vaikystės. Autoritariniai ir totalitariniai režimai, nesvarbu ar jie atslenka iš kairės ar iš dešinės, kaip ne kartą jau yra atsitikę, apšilimui pasirenka vaikystės ir šeimos politikos sritį. Mat, gąsdinant tariamu vaikų tvirkinimu, nuodijimu laisve ir šeimos ardymu neblogai sekasi nuteikti patiklius piliečius prieš liberalią demokratiją.

Sukūrus paniką, nurodžius bendrą priešą, galima jį naikinti nebesiskaitant su priemonėmis – juk tokiame sukonstruotame pavojuje atsiduria nacijos ateitis! Plati koalicija paprastai būna garantuota, nes liberalios demokratisjos ir pagarbos kiekvienam piliečiui (o dar vaikui!) principų nemėgsta nei populistai, nei sovietmečio gerbėjai, nei dešinieji fundamentalistai su religiniais fanatikais.

Sunku tikėtis, kad logiški argumentai padės pakeisti nuomonę žmonėms, karštai apsisprendusiems ginti Lietuvą nuo žymiai sveikesnių visuomenių patirties vaikų globos srityje. Mano komentarai labiau skirti kritiškai mąstantiems žmonėms, kuriems kol kas sunku susigaudyti įvairaus lygio informacijos sraute.

Lietuva tokiu skausmingu būdu, stipriai vėluodama, dabar pradeda viešas diskusijas, kurios vyko pasaulyje visą 20-ojo amžiaus antrąją pusę. Pasaulis, ilgus šimtmečius vaiko nelaikęs žmogumi, vis dėlto praeito amžiaus antroje pusėje žengė svarbų žingsnį. 1989 metais Jungtinių Tautų priimta Vaiko teisių konvencija tapo svarbiu kompasu, įtvirtinant naują požiūrį į vaiką.

Pabandysiu perteikti skaitytojams pagrindinius principus, kuriais remiasi JT Vaiko teisių konvencija.

Konvencija įtvirtina požiūrį, kad vaikas yra ne daiktas ir ne kieno nors nuosavybė. Vaikas yra pilietis. Jis yra savo teisių šeimininkas. Jis yra ne objektas, o subjektas. Suaugusieji gali tikėtis užauginti atsakingą ir brandų pilietį, gerbiantį save ir kitus, tik tuo atveju, jei jie augins nuo mažumės vaiką ne bet kaip, o jį gerbdami. O tai reiškia, kad pradžiai suaugusieji turi atsisakyti bet kokios prievartos prieš vaiką ir kantriai mokytis neprievartinių auklėjimo būdų. Jei suaugusieji nori užauginti nuolankų ir paklusnų žmogų – tai jau rimta kalba apie tų suaugusiųjų vertybes.

Kita vertus, konvencija nėra koks nors labai radikalus dokumentas. Ji įtvirtina didžiulį tėvų vaidmenį auginant vaikus ir valstybės prievolę tėvams padėti tai daryti. Konvencija nėra koks nors liberalų idėjinis produktas ar monopolis – jos išmintingiems principams Europoje ir pasaulyje pritaria visos pagrindinės politinės jėgos (taip pat ir konservatoriai bei krikščionys demokratai, išskyrus tokius jų kraštutinius sparnus, kokių turime Lietuvoje). Konvencija pati savaime yra trapus kompromisas tarp įvairių požiūrių ir ideologijų, kurios atmeta smurto kultūrą ir sutaria dėl šiuolaikinio požiūrio į vaiką kaip pilietį su visomis teisėms ir laisvėmis.

Verta priminti, kad konvenciją inicijavo tada dar komunistinė Lenkija, kurioje kaip ir Sovietų Sąjungoje daug vaikų augo internatinėse įstaigose, o tų komunistinių kraštų valdžios veiksmuose buvo daugiau parodomojo rūpinimosi „vienintele privilegijuota klase”, negu tikrąja vaikų teisių apsauga ir tikrąja pagalba šeimoms. Vakarų pasauliui tada atstovavę ekspertai turėjo stipriai padirbėti, kad būtų pasiekta atsvara grubiam totalitarinių valstybių kišimuisi į žmonių privačią erdvę, taigi, ir į vaikų auginimą ir auklėjimą šeimoje.

Be to, tuo metu Vakarų pasaulio valstybės darė komunistiniams kraštams spaudimą dėl pilietinių teisių ir laisvių, kurias Rytų Europą užvaldę režimai, kaip mums žinoma iš mūsų istorijos, ignoravo. Pilietinės teisės ir laisvės ypač svarbios vaikams ir paaugliams, ir kartais, deja, juos tenka ginti nuo nuosavų tėvų piktavališkumo ar perdėtai suvokiamos globos, užkertančios kelią paauglio visapusiškai sveikai raidai.

Štai čia ir kaunasi skirtingos ideologijos. Mes turime lygiakraštį trikampį, kurio viršūnėse išsidėsto trys svarbiausi žaidėjai – vaikas, šeima ir valstybė su savo institucijomis, pašauktomis padėti šeimai ir vaikui ir, esant reikalui, apginti vaiką kaip silpnesnį individą, kartais netgi nuo pačių tėvų. Galima būtų laikyti tokią kišimosi galimybę blogybe, bet juk sutarkime, kad taip pasirenkama mažesnė blogybė. Juk didesnė blogybė būtų nesikišti visai, netgi kai tai yra būtina. Todėl gerai veikiančių vaikų teisių apsaugos sistemų auksinė taisyklė yra tokia: reikia rasti tą labai ploną ribą, iki kurios nereikia kištis, bet už kurios kištis yra būtina. Iš karto patikslinsiu kad „kištis“ tai dažniausiai reiškia laisvajame pasaulyje ne paiminėti vaikus iš šeimos, o visų pirma padėti šeimai veiksmingomis prevencinėmis paslaugomis, kad tėvai įgytų daugiau kompetencijos tinkamai globoti vaikus.

Konvencijos raidė ir dvasia išmintingai siūlo trapią pusiausvyrą, užtikrinant galių pasiskirstymą tarp trijų svarbių dalyvių. Tai yra be galo svarbu. Mat jei vienoje trikampio viršūnėje susikaups per daug galių (arba atvirkščiai), galų gale bus blogai visiems.

Mažiausiai pavojų kelia scenarijus, kad vaikai užgrobs per daug valdžios ir ja piktnaudžiaus. Nors suaugusieji mėgsta apie tai kelti panikos bangas, vis dėlto tai nėra pati didžiausia problema. Jei tėvai ar valstybė nesusitvarko su netinkamu vaikų ar paauglių elgesiu, tai yra dažniausiai dėl nenuoseklaus auklėjimo šeimoje ar aplaidumo valstybės politikoje. Šias spragas suaugusieji gali užpildyti, išmokę tinkamai spręsti vaikystės ir paauglystės problemas. Svarbiausia yra suvokti, kad tokios problemoms įveikti visiškai netinka prievartos būdai – taigi prievartos prieš vaikus būdų šlovinimas veda į aklavietę ir tėvus, ir valstybę.

Nesusipratimas, kurį dažnai šiandien girdime, yra kai naujieji vaikų auklėjimo „žinovai“ ima aiškinti, esą Konvencija ar jos pagrindu veikiantys vaikų globos ir priežiūros principai draudžia auklėti vaikus. Iš tikrųjų yra atvirkščiai – jei tėvai neauklės ir kitaip neglobos vaikų, tai bus prilyginta nepriežiūrai, kuri yra prievartos forma ir todėl yra netoleruotina. Konvencijos raidė ir dvasia skatina valstybes taip padėti šeimoms, kad tėvai išmoktų veiksmingai auklėti vaikus ir tokiu būdu atsisakytų bet kokios prievartos – ar tai būtų fizinės bausmės, ar besitęsianti psichologinė prievarta (pavyzdžiui, tyčiojimasis iš vaiko, jo žeminimas) ar bet kokia seksualinė prievarta.

Nereikėtų kreipti perdaug dėmesio į bandymus juodomis technologijomis kompromituoti šiuos nuoseklius principus. Kai keliama panika, kad esą dabar atims vaikus už bet kokius tėvų paliepimus vaikams ar pastangas valdyti netinkamą vaikų elgesį, šie panikos kėlėjai tyčia ar netyčia supainioja pelus ir grūdus. Na, o jei žmonėms iš tikrųjų neaišku, kuo skiriasi auklėjimas ir žeminimas, tai laikas pradėti mokytis emocinio ir pedagoginio raštingumo – geriau vėliau, negu niekada.

Kartais keliamas klausimas – kodėl reikia numatyti įstatymu laikino vaiko paėmimo iš šeimos galimybę, užuot pašalinus iš vaiko aplinkos patį smurtautoją?

Paaiškinčiau taip. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo numatyta apsauga taikoma visoms smurto artimoje aplinkoje aukoms, taip pat ir vaikams, kai smurtautojas yra vienas iš artimųjų (tokiais atvejais smurtautojas turėtų būti atskiriamas nuo aukų – suaugusių ir vaikų), tačiau vaikams trūksta papildomos įstatyminės apsaugos tais atvejais, jeigu prieš vaiką smurtauja abu tėvai ar kiti artimieji, ir vaikui namuose užtikrinti saugios aplinkos neįmanoma.

Šiuo metu teisinė vaikų apsauga nuo smurto Lietuvoje nepakankama, visuomenėje smurtas prieš vaikus toleruojamas, todėl nėra veiksmingai taikomos įstatymuose už smurtą prieš vaikus numatytos sankcijos ir nėra vykdoma reali smurto prieš vaikus prevencija, teikiant pagalbą šeimoms.

Taigi, jau aptarėme, kad save gerbiančioje valstybėje ir visuomenėje privalo veikti mechanizmai, kurie sustabdo prieš vaikus taikomą prievartą, kuri ji bebūtų taikoma. Kadangi vaikas gali patirti prievartą ir namuose nuo savo tėvų, tokiu atveju išimtis daroma taisyklei, kad privati erdvė yra tvirtovė kurioje tėvai gali daryti ką nori.

O dabar apie kitą pavojų ir kaip jo išvengti. Jeigu valstybė su jos institucijomis peržengia ribą, tai lygiai taip pat gali sukelti vaiko teisių pažeidimus. Lietuva iš tikrųjų nėra atlikusi daugybės namų darbų, ir iki šiol vaikų globos ir vaikų teisių apsaugos sistema yra prastai veikianti. Jai trūksta žmogiškųjų ir finansinių išteklių, joje dirbančių žmonių kvalifikacija dažnai yra nepakankama. Neleistinai daug esama sovietinio paikimo, ypač požiūriuose. Visi, kurie esame neabejingi šiai labai svarbiai valstybės ir visuomenės gyvenimo sričiai, turime reikalauti, kad vaikų teisių apsaugos sistema būtų stiprinama ir kiekybės, ir kokybės prasme.

Tenka sutikti su tais skeptikais, kurie akcentuoja galimą darbo broką, kai bus vykdomi pataisyti įstatymai, draudžiantys prievartą prieš vaikus ir numatantys vaiko paėmimo iš šeimos galimybę. Iš tikrųjų, jei vaikų teisių apsaugos sistemai trūksta kompetencijos, tai gali būti įsikišta, kai tai nebūtina, ir gali būti neįsikišta, kai tai būtina. Suprantama, kad pasekmės būtų be galo skaudžios – ir vaikui, ir tėvams, ir visai valstybei, nes būtų kompromituojami šiuolaikiniai vaiko teisių apsaugos principai.

Ar tai reiškia, kad prieštarauju sau ir siūlau atidėti prievartą prieš vaiką draudžiančių įstatymo pataisų priėmimą? Jokiu būdu ne. Šios įstatymų pataisos be galo reikalingos mums, kaip valstybei, vis dar dūstančiai nuo meilės prievartos dvasiai ir nuo prievartos ideologų gausybės. Švedijos ir kitų Šiaurės valstybių sėkmės pavyzdžiai rodo, kad „pirma turi būti žodis“. Priėmus įstatymą, draudžiantį fizines bausmes vaikams (Švedijoje tai įvyko 1979 m.), visuomenei buvo pasiųsta aiški žinia, kad vaiko mušimas ar bet koks kitoks jo žeminimas nuo šiol yra tai, ko teks atsisakyti – patinka tai tau ar nepatinka.

Suprantama, kad tarp švedų tuomet buvo daug tokių, kaip dabartiniai Lietuvos „tradicijų“ puoselėtojai. Bet įstatymas pradėjo veikti, ir auklėjimo praktikos bei požiūriai pradėjo palaipsniui keistis. Tai nereškia, kad vaikui gavus diržo, tėvai prarasdavo teisę globoti vaiką. Įstatymas turėjo edukacinį vaidmenį, o tokių valstybių kaip Švedija ar Norvegija politikai ypatingą dėmesį skyrė tam, kad gerai parengti žmonės kantriai dirbtų su šeimomis, padėdami tėvams tapti geresniais tėvais. Šiandien Švedija ir Norvegija nuolat patenka į laimingiausių pasaulio valstybių penketuką, o už jas laimingesnės yra vėlgi tik tos valstybės (kaip Australija ar Kanada), kurios neišsigando vietinių demagogų ir pasakė prievartai prieš vaikus aišku „NE“. Taip buvo užtikrinta – jau ne tik žodžiais, o ir darbais, laiminga vaikystė ir sveikos visuomenės raida.

Grįžkime į Lietuvos realybę. Jau kuris laikas bandymus pasekti geriausiomis pasaulio praktikomis ir plėtoti veiksmingą vaikų globos sistemą blokuoja grupuotės, kurios klaidina visuomenę ir gąsdina Lietuvos piliečius Vakarų pasaulio ir ypač Šiaurės kraštų patirtimi. Visa tai būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Lietuvoje daugybė vaikų, atimti iš tėvų būtent dėl to kad nėra geros vaikų teisių apsaugos sistemos, gyvena valstybės stipriai proteguojamuose internatuose, o naujieji tėvynės gelbėtojai mums aiškina, kaip bus baisu, jei nuo šiol tvarkysimės kitaip. Pavyzdžiui, jei tvarkysimės kaip Norvegijoje, kuri, kaip ir visa kita Vakarų ir Šiaurės Europa, daro viską, kad vaikai būtų laimingi ir gyventų šeimose, o ne mūsų numylėtuose „fabrikuose“).

Kuo remiasi šitos lietuviškų moralistų grupuotės, gąsdinančios Europos gerąja patirtimi, kai jos propaguoja didelėje valstybėje į Rytus nuo Lietuvos gaminamus tekstus apie „juvenalinę justiciją“ ir daro viską, kad Lietuva liktų atsilikęs kraštas vaikystės ir šeimos politikos srityje?

Vienas paaiškinimas galėtų būti, kad pavyzdžiu galbūt imamas JAV fenomenas. JAV, kitaip nei Europoje, nemaža visuomenės ir politikų dalis laikosi puritoniškų nuostatų į šeimos vertybes, ir, pavyzdžiui, pasisako už tai, kad valstybė kuo rečiau turėtų teisę kištis į tėvų ir vaikų santykiuose atsiradusias problemas. JAV iki šiol nėra ratifikavusios JT Vaiko teisių Konvencijos, didele dalimi būtent dėl to, kad nemaža dalis respublikonų elektorato remiasi šūkiu „Dievas, Šeima, Tėvynė“. Kai paaugliai nori konfidencialių paslaugų intymiais gyvenimo klausimais, ir kad apie tai nežinotų tėvai, tai JT Vaiko teisių komitetas stipriai remia tokią paauglių teisę, o tuo tarpu nemaža dalis amerikiečių pareikštų, kad būtų neleistinas kišimasis į šeimos reikalus.

Ir vis dėlto Amerika nebūtų rojus Lietuvos kovotojams už tai, ką šie vadina tradicinėmis vertybėmis. Nors JAV ir nėra ratifikavusi JT Vaiko teisių konvencijos, šios šalies federaliniai ir atskirų valstijų įstatymai labai aiškiai draudžia bet kokią prievartą prieš vaikus, jokių išimčių nedarydami tėvams. Net ir anoniminio skambučio atveju už vaikų teisių apsaugą atsakantys socialiniai darbuotojai turi teisę patikrinti, kas vyksta šeimoje. Privačiai erdvei kaip tvirtovei dėl vaikų teisų apsaugos daroma išimtis, ir imamasi visų reikalingų priemonių, visų pirma prevencinių paslaugų, bet jeigu reikia, tai ir iki sprendimo apie tai, kad vaikas laikinai gyvens kitoje šeimoje, kol tėvams bus padedama susitvarkyti su savo jausmais ir problemomis.

Dar viena svarbi žinia mūsų „gerųjų šeimų“ atstovams. Visos šios žaidimo taisyklės laisvajame pasaulyje vienodai galioja visiems be išimčių. Istorija mus moko, kad didžiausios bėdos ateina iš tokių žmonių, kurie imasi moralizuoti kitus, o save ir į save panašius paskelbia teisiaisiais ir padoriaisiais, už įstatymo ir bendrųjų taisyklių taikymo ribų. Lietuvoje turime būtent šitokią aktualią situaciją, kai siūloma selektyviai taikyti taisykles skirstant šeimas į „geras“ ir „blogas“. Juk Lietuvos pseudopatriotai nesiūlo, kad prievarta prieš vaikus būtų leistina visose šeimose. Ne, jie siūlo griežtai elgtis su „blogaisiais tėvais“, šių vaikus ir toliau auginti kūdikių ir vaikų namuose, galbūt netgi ne bet kam leisti turėti vaikus. Bet tokiems kaip jie – padoriems, dievobaimingiems ir teisingiems – jie reikalauja išimtinių teisių auginti vaikus kaip savo nuosavybę, ir niekas čia jau neturi teisės kištis, nes net mušti vaikus jie žino kaip, kiek ir už ką.

Toks žmonių ir šeimų rūšiavimas į savus ir kitus – yra labai rimtas išpuolis prieš demokratiją.

Būtent tokios nuotaikos vyravo ir neseniai vykusiame Lietuvos Sąjūdžio 25 metų sukakties minėjime, kai vėl buvo šlovinamos „lietuviškos vaikų auklėjimo tradicijos“ ir gąsdinamasi, kas bus į jas pasikėsinus. Priimtoje rezoliucijoje galima matyti jau minėtus dvigubus standartus ir iškreiptą logiką – piktinamasi bandymais kištis į „tėvų konstitucinę priedermę auklėti savo vaiką“ ir čia pat piktinamasi, kad vaikai Lietuvoje neapginti nuo prievartos.

Mes turime padaryti viską, kad sustabdytume šitokių ciniškų ir demagogiškų požiūrių įsivyravimą Lietuvoje. Kokie įtakingi ir galingi bebūtų kovotojai už vadinamą tautinį paveldą, Lietuva yra pajėgi pasipriešinti šioms pavojingoms idėjoms ir iš jų kylantiems veiksmams. O kas atsitiks, jeigu nebus deramo atsako iš atsakingų piliečių ir politikų? Šių ideologų globotas violetinės spalvos judėjimas, jo tinkamai neįvertinus, gali pasirodyti tik įžanga į kitokių spalvų judėjimus, ypač jei šiems žmonėms atiduosime svarbiausią valstybės raidos sritį – vaikystę.

Publikuota iš www.dainiuspuras.lt/www.delfi.lt/

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt