Pirmadienis, Rugpjūtis 19, 2019
   
Tekstas

Kodėl ministras V. Andriukaitis vertas interpeliacijos

Gera sveikatos apsauga yra tokia, kurioje medikai yra gerbiami ir vertinami. Gerai veikianti sveikatos apsauga yra pirmiausia orientuota į pacientus, o ne į sistemą ar institucijas, ji yra skaidri ir nekorumpuota. Norint užtikrinti sveiką sveikatos sektorių, jį formuojantys politikai nevaizduoja visažinių analitikų, o imasi atviros, konstruktyvios ir konkrečios veiklos sprendžiant iškylančias problemas.

Septyni sveikatos apsaugos ministro V. Andriukaičio darbo mėnesiai prie pacientams ir medikams palankios sveikatos sistemos nepriartino nė per sprindį – veikiau nubloškė visus bent 7 metus atgal, tik arčiau prie apdainuoto SSRS modelio. Ministrui inicijavome interpeliacijos procedūrą, laukiame išsamių atsakymų į klausimus 23 temomis. Todėl šiandien norime dar kartą pakartoti esminius principus, kurie buvo ir liks liberalų veiklos atskaitos tašku, kai kalbame apie gerą sveikatos apsaugą.

Medikai turi būti gerbiami. Gydytojų trūkumo regionuose problemas reikia spręsti sudarant patogesnes sąlygas jauniesiems medikams dirbti ir tobulėti. Todėl turi būti einama paskatų, o ne bausmių ir ribojimų ar priverstinio įdarbinimo regionuose keliu. Jei neturėsime gerai išsimokslinusių medikų, norinčių dirbti Lietuvos sveikatos apsaugos įstaigose, jokios kitos priemonės sveikatos sistemos kokybės užtikrinti nepadės. Medikai privalo turėti visas pasirinkimo galimybes, tarp jų – ir derinti darbą tiek valstybinėse, tiek privačiose gydymo įstaigose, kaip tai yra daugelyje civilizuotų valstybių. 

Kitas dalykas – iš pacientų pasirinkimo teisės neturi būti tyčiojamasi. Būtent pacientai yra svarbiausi, todėl jų kaip mokesčių mokėtojų pasirinkimas, kurioje gydymo įstaigoje jie nori gauti norimą paslaugą, turi būti gerbiamas. Papildomo savanoriško sveikatos draudimo plėtra leistų į sveikatos apsaugos sritį pritraukti naujų papildomų lėšų ir išplėstų pacientų pasirinkimo galimybes. Savanorišku papildomu sveikatos draudimu Lietuvoje yra apsidraudę tik 1 proc. gyventojų, tuo tarpu Prancūzijoje – 94 proc., JAV – 72 proc., Nyderlanduose – 60 proc. visų apdraustųjų.

Pacientai galės geriau pasirinkti tada, kai prie gydytojų durų nebebus eilių. Eilės tik padidės, jei bus pasirinktas sveikatos apsaugos ministro siūlomas suvalstybintos medicinos modelis. Liberalų pozicija – būtina nustatyti realius sveikatos paslaugų įkainius, į kainą įtraukiant ir įrangos įsigijimą, pastatų išlaikymą bei kitas išlaidas. Tokių sveikatos paslaugų apmokėjimas per ligonių kasas užtikrintų didesnį paslaugų prieinamumą ligoniams, žmonės greičiau patektų pas reikiamą specialistą. Taigi šiuo atveju atskaitos taškas – visoms gydymo įstaigoms vienodos veiklos sąlygos. 

Žmonėms turėtume sudaryti galimybes patiems spręsti, kaip panaudoti savo sveikatai skiriamas įmokas. Įmokas į Privalomojo sveikatos draudimo fondą (PSDF) reikėtų atskirti į solidarumo ir asmeniui tiesiogiai tenkančią įmokos dalį. Tai leistų ne tik užtikrinti būtiniausių sveikatos paslaugų teikimą labiau pažeidžiamiems gyventojams, bet ir sudarytų sąlygas patiems mokesčių mokėtojams spręsti, kaip elgtis su savo sveikatai skirtomis lėšomis.  

Manome, kad šeimos gydytojų tinklas turi būti stiprinamas, panaudojant visas įmanomas priemones. Ministro ambicija it su dalgiu nušienauti smulkiuosius pirminės sveikatos priežiūros gydytojų kabinetus, įvedant jiems nepagrįstus reguliavimus ir reikalavimus, tikrai nepridės Lietuvos gyventojams sveikatos. 

Po Konstitucinio Teismo išaiškinimo tapo akivaizdu, kad valstybė turi konkrečiai apibrėžti būtinąsias medicinos paslaugas, kartu nustatant aiškias taisykles, įteisinančias legalias priemokas valstybinėse sveikatos įstaigose. Kyšį Lietuvoje duoda kas ketvirtas-penktas žmogus, o sveikatos apsaugos sektorius korupcijos srityje pirmauja. Akivaizdu, kad nelegalūs atsidėkojimai įsišakniję valstybinėse gydymo įstaigose, tad sprendimai, užtikrinantys ne tik papildomą finansavimą, bet ir skaidrumą yra neatidėliotini.

Sveikatos apsaugos valdymo modelis turi būti skirtas ne politinių partijų apetitams tenkinti, o skaidriai vadovų kaitos ir atrankos sistemai diegti. Vadovams yra būtina rotacija ir kompetencijos patikra, o partiškumas gydymo įstaigose, to skatinimas socialdemokratiją gretinant su Hipokrato priesaika – liūdnas priminimas iš tų laikų, kai ligoninių vadovais buvo tampama su partijos centro komiteto palaiminimu.   

Kad ir kiek ministras V. Andriukaitis mojuos sveiku protu neaprėpiamos apimties tendencingomis analizėmis, kad ir kiek jis apeliuos į Konstituciją, kurios esmines nuostatas taip nori apeiti, aišku viena – sveikatos apsaugą gerinančių ir skaidrinančių rezultatų nematyti.

Atrodo, ministras nusprendė visus priblokšti savo užmojo platumu, bet ne konkrečiais darbais. O ministro nostalgija SSRS laikams, kai neva niekas nesigviešė valstybės turto ir nekvepėjo „visuotiniu lėšų užvaldymu“, tiktai įrodo tai, kad atėjo metas susivokti ir grįžti į realybę.   

Gintaras Steponavičius, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotojas

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt