Pirmadienis, Spalis 14, 2019
   
Tekstas

Ar institucinė vaikų globa tampa kultūrine vertybe?

Viešojoje erdvėje pasirodžius straipsniui, kuriame vaikų globos namų darbuotojai išreiškė nuomonę, kad „tautiečiai dar nepasiruošę vaikų globos panaikinimui”, būtina dar kartą atkreipti dėmesį į institucinės vaikų globos problemą. Deja, nematant didelio entuziazmo iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tenka matyti pavojingą tendenciją - vengiant pradėti būtinas vaiko teisių apsaugos reformas susidaro įspūdis, kad institucinės vaikų globa yra saugoma kultūrinė Lietuvos vertybė.

Kalbant konkrečiai apie institucinę vaikų globos sistemą, reikia pabrėžti, kad tai nėra unikali problema. Ji egzistuoja ne tik postsovietinėse Rytų Europos šalyse, bet ir kai kuriose Azijos ar kitų regionų šalyse. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse institucinė vaikų globa tiesiog neegzistuoja – jose jau seniai buvo įgyvendintas toks vaikų globos deinstitucionalizavimas. Išsivysčiusios šalys seniai suprato, kad institucinė vaikų globa nesuteikia globojamiems vaikams individualaus ilgalaikio dėmesio, meilės ir palaikymo, kurie yra būtini vaiko emocinei ir psichosocialinei raidai ir kurią vaikai gauna augdami šeimose. Be to, pridurtina, kad tokio institucinio vaikų globos modelio palaikymas yra brangus malonumas, bet apie tai vėliau.

Lietuvoje irgi yra planų įgyvendinti vaikų globos įstaigų palaipsninį mažinimą, Vyriausybė savo programos priemonių plane yra numačiusi parengti parengti Neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizavimo programą. Tačiau kaip supratau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rimtai į savo planus nežiūri. Galbūt problema glūdi tame, kad pačios institucinės vaikų globos įstaigos ir jų darbuotojai įnirtingai tam priešinasi, nes natūralu, kad globos įstaigų panaikinimas reikš, kad daug specialistų neteks darbo. Todėl suinteresuotiems išsaugoti šiltas, dideles pajamas nešančias darbo vietas patogu skleisti įvairius gandus, kad neva tautiečiai nėra pasirengę vaikų globos panaikinimui. Toks pasakymas skamba ciniškai turint omeny, kad problemą reikia spręsti be atidėliojimų, nes kasdien žalojami šimtų vaikų likimai, o tolesnis atidėliojimas reikš, kad tų vaikų, kurie savo gražiausius gyvenimo metus praleis valstybinėse globos institucijose, bus dar daugiau.

Akivaizdu, kad norint panaikinti vaikų globos namus reikalinga lengvinti įsivaikinimo sąlygas, įvairiais būdais skatinti įsivaikinimą, skatinti šeimynų kūrimąsi ir pan. Suprantama šie dalykai nėra įgyvendinami per vieną dieną. Būtina deinstitucionalizavimą įgyvendinti palaipsniui, kad nekiltų chaosas, kurio metu nebūtų aišku kaip ką daryti. Kad to išvengti reikalinga detali vaikų globos deinstitucionalizavimo strategija-veiksmų planas.

Lietuvoje šiuo metu yra apie šimtas savivaldybių, valstybės ir nevalstybinių vaikų globos namų. Kasmet šioms įstaigoms (infrastruktūros palaikymas, darbuotojų atlyginimai ir pan.) išlaikyti reikalingas milžiniškas finansavimas. Vaikų globos deinstitucionalizmas iš esmės nekainuotų valstybei daugiau nei ji išleidžia dabar. Dar turint omeny varganą Lietuvos ekonominę situaciją, tai leisti sau tokį brangų malonumą kaip institucinė vaikų globa yra nepriimtina, dar neminint, kad iš tai jokios pridėtinės vertės ar naudos nesukuria – vaikams netampa gyventi geriau, jie tampa priklausomi nuo valstybės išlaikymo, neišmoksta savarankiškumo, neįgyja reikiamų socialinių įgūdžių. Todėl man nesuprantami nepagrįsti pasamprotavimai, kad neva vaikų globos panaikinimui visuomenė nėra pasiruošusi. Tai išgirdus, kyla klausimų, pavyzdžiui, kaip deinstitucionalizavimas pakeistų įprastą visuomenės gyvenimo tvarką? Arba jei tai kažkokiu būdu ir paveiktų visuomenę, kada ji bus pasiruošusi panaikinti vaikų globos įstaigas. Gaila, kad ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neturi, galima sakyti, suinteresuotumo imtis šių būtinų reformų įgyvendinimo. Galbūt trūksta politinės valios, galbūt jaučiamas spaudimas iš vaikų globos įstaigų vadovų, kurie tikrai nėra suinteresuoti prarasti savo darbo vietų.

Esant tokiam abejingumui ir nesupratimui, tenka konstatuoti, kad sovietinis Lietuvos paveldas – institucinė vaikų globa jau pamažu įtraukinėjama į kultūros paveldo sąrašus, kartu aišku ir su smurtu artimoje aplinkoje. Ir apskritai kalbant apie politinę realybę, yra itin daug reikalingų reformų, kurios net nepradedamos motyvuojant tuo, kad visuomenė tam neva nėra pasiruošusi.

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt