Ketvirtadienis, Rugsėjis 19, 2019
   
Tekstas

Eugenijus Gentvilas. Kaimo perspektyvos: tarp ūkininkavimo Lietuvoje ir Maldyvuose

Pinigai gali suvienyti visus geriems darbams. Bet dažnai jie gali supriešinti ar paversti partnerius priešais. O jei tų pinigų yra 16 milijardų litų? Būtent tiek pinigų pagal Europos Sąjungos (ES) Bendrąją žemės ūkio politiką numatyta skirti Lietuvos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai 2014-2020 metais.

Suma milžiniška, didesnė, negu buvo skirta 2007-2013 metais. Ir dar padalinta į 2 dalis – ramsčius. Pirmąją dalį – 9,425 mlrd. Lt – numatyta skirti žemdirbiams: tiesioginėms išmokoms mokėti už dirbamos žemės plotus ir auginamą produkciją. Antroji dalis mažesnė – 6,552 mlrd. Lt. Šie pinigai numatyti Kaimo plėtros programai finansuoti, lėšos skiriamos įvairiems projektams kaime – t.y. keliams, vandentiekiams tiesti, bendruomenių projektams, verslams kaime, kooperatyvų kūrimui ir t.t.

Problemų lyg ir nebūtų, jei ES neleistų šalių Vyriausybėms savo nuožiūra dalį lėšų paskirstyti tarp abiejų paramos ramsčių. Tiksliau – galima paimti iki 15 proc. nuo Tiesioginių išmokų dalies (TI)  ir nukreipti šias lėšas Kaimo plėtros programai (KPP). Arba galima iki 25 proc. KPP lėšų skirti tiesioginėms išmokoms. Aišku, galima palikti ir taip, kaip yra, nieko nekeičiant.

Štai dėl to ir prasideda antklodės tampymas. O tiksliau – prasidėjo, nes jau greitai Žemės ūkio ministras V. Jukna turės apsispręsti, kurį variantą rinktis. Mat taikant 15 ar 25 proc. lėšų perkėlimą, perkeliamos sumos yra labai solidžios ir svyruoja apie 1-2 mlrd. litų.

Seimo Kaimo reikalų komiteto balsas ministrui yra tik patariamasis, bet apsispręsti vis tiek reikia. Džiaugiuosi kultūringomis ir supratingomis diskusijomis su žemdirbių, kaimo bendruomenių ir kitomis asociacijoms. Bet tas papildomas milijardas (ar du) niekam neplėšytų kišenės. Bijau, kad gražiai bešnekant ir rimtai susipykti galima. Todėl, reikšdamas savo nuomonę, kiekvienas Seimo „agrarininkas“ rizikuoja užsitraukti kažkurių rūstybę. Ką gi, ne primą ir ne paskutinį kartą.

Asmeniškai pasisakau už tai, kad nuo nTiesioginių išmokų ramsčio bent 5 ar 10 proc. būtų perkelti Kaimo plėtros programai finansuoti. Juolab kad Briuselyje tiek derėtasi dėl didesnių išmokų Lietuvos žemdirbiams ir žinant, kad jos vis tiek lieka mažesnės nei ES šalių Tiesioginių išmokų vidurkis. Todėl reikia dėti „ant stalo“ rimtus argumentus. Dedu:

  1. Net ir perkėlus 5 ar 10 proc. iš Tiesioginių išmokų dalies į Kaimo plėtros programą, išmokos Lietuvos žemdirbiams bus didesnės nei buvo per praėjusius 7 metus (2007-2013 m.).
  2. Didžiąją Tiesioginių išmokų dalį Lietuvoje gaudavo stambieji žemvaldžiai. Agrarinės Ekonomikos instituto duomenimis, 0,22 proc. žemės savininkų valdo net 20 proc. visos dirbamos žemės mūsų šalyje. Jie ir toliau norėtų gauti didžiąją dalį TI ir net dar didesnes sumas. Galiu juos suprasti – jie sukūrė konkurencingus ūkius, bet juk Lietuvos kaimą turi formuoti ne 3-4 stambūs ūkininkai, bet gausūs, vidutinio dydžio šeimos ūkiai. Kitaip kaimo vaizdas bus liūdnas – 3 ūkininkai, o visi kiti – samdiniai! Beje, Lietuvai leista net ir Tiesioginių išmokų lėšas paskirstyti savo nuožiūra, skatinant smulkius, vidutinius arba stambius ūkius. Asmeniškai net pasiūliau, kad TI būtų mokamas tik už 500 hektarų žemės, o už didesnius plotus TI nebeliktų. Nes dabar Tiesiogines išmokas gauna ir tos Akcinės bendrovės, kurios turi 10 000 hektarų ar daugiau bei užsiima akcijų (o kartu ir žemės) perpardavinėjimu užsieniečiams. Smagu, kad sulaukiau stambių Lietuvos ūkininkų pritarimo (žinoma, ne visų). Kiti pritaria, kad TI vienam ūkiui negali viršyti 150.000 eurų per metus. Yra dėl ko žemės ūkio ministrui pasukti galvą.
  3. Didesnės lėšos Kaimo plėtros programos projektams sudarytų sąlygas realiai verslų plėtrai kaime. O tai yra pagrindas naujoms darbo vietoms atsirasti ir ne tik žemės ūkio gamyboje, bet ir kituose veiklos sektoriuose. Kartu su įvairiapusiais bendruomenės projektais tai užtikrins žmonių, ypač jaunimo, apsisprendimą likti kaime, nebėgti į miestus ar į užsienį.
  4. Negalima lyginti Lietuvos kaimo gyvenviečių su kaimais Čekijoje, Vengrijoje ar juo labiau – Vakarų Europos šalyse. Juk vis dar dažnas mūsų kaimas – be asfaltuotų gatvių, šaligatvių, vandentiekio ar centralizuoto šildymo. Tokie stambūs infrastruktūros projektai gali būti įgyvendinti tik KPP lėšomis, todėl jų padidinimas leistų sutvarkyti viešąjį gerbūvį daugelyje kaimo vietovių. O kur dar žemės ūkio valdų modernizavimas, kooperacijos skatinimas ir kitos priemonės, kurias galima vykdyti tik KPP lėšomis.
  5. Net premjero A. Butkevičiaus Vyriausybės programoje, patvirtintoje 2012 m. gruodį, aiškus prioritetas atiduodamas Kaimo plėtrai. Žinoma, paminėtas ir siekis didinti Tiesiogines išmokas, bet čia kaip visuose politiniuose dokumentuose – stengiamasi paminėti viską. Tačiau dabartinės Vyriausybės programoje santykis toks – bent 10 programos straipsnių vardina KPP priemones ir tik 1 straipsnis kalba apie Tiesiogines išmokas. Palaikau tokią Vyriausybės programą, tik svarbu, kad žodžiai virstų tikrove.
  6. Galiausiai, skiriasi makroekonominis efektas tarp TI ir KPP lėšų. Profesorius R.Rudzkis pateikia tokius duomenis – paramos pagal KPP priemones efektyvumo koeficientas šalies ekonomikai yra 1,69, o pagal TI – tik 1,23. Bendrovės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ duomenimis, investicijos nuo KPP lėšų sudaro 74 proc., o nuo TI – tik 51 proc. Kitaip sakant, pusė gautų Tiesioginių išmokų yra „pravalgoma“ ir tik pusė skiriama investicijoms. Manau, reikia įvertinti ir tai, kad didelė dalis investicijoms nuo TI yra skiriama naujai technikai įsigyti, tad šie pinigai lieka ne Lietuvoje, bet nukeliauja į užsienį.
  7. Neginčytina ir tai, kad KPP lėšomis yra kuriamos viešosios gėrybės, o tai tenkina visų kaime gyvenančių žmonių poreikius. Tuo metu TI kur kas dažniau panaudojamos tik konkretaus ūkio poreikiams.

Žinoma, turiu pripažinti, kad didelė dalis stambiųjų ūkininkų jau šiandien yra socialiai atsakingi. Tikrai dažnas atvejis, kai jie savo lėšomis paremia kaimo bendruomenių iniciatyvas ar projektus, prisideda prie kaimo gerovės tvarkymo ir t.t. Bet juk negalima kaimo palikti vien stambiųjų žemvaldžių ir ūkininkų malonei. Šiandien nori ir gali padėti, o ryt galbūt nebegalės ar nebenorės... Kaimo plėtra turi būti valstybės rūpestis ir politikos dalis, o ne tiesiogines išmokas gaunančių ūkininkų atsakomybės, geranoriškumo ir mecenavimo sritis.

Kartais viskas tampa aiškiau ir ryškiau, kai pateiki šaržuotą vaizdą. Todėl priimkite šį mano pateiktą Lietuvos kaimo ateities piešinį tik kaip ironiją, kraštutinumą, kurio nebus, bet link kurio artėsime, jei neskirsime pakankamai lėšų Kaimo plėtros programai.

Tipiška nedidelė kaimo gyvenvietė. Žvyrkelis per vidurį, purvynai visose tarpuvartėse. Riogso buvusios mokyklos, vaikų darželio, kultūros namų griuvėsiai. Prie krautuvės stoviniuoja senukai. Aplinkinėse žemėse viešpatauja 4 stambūs žemvaldžiai. Yra ir smulkių vietinių, sunkiai besiverčiančių ūkininkų. Stambieji retai kaimelyje pasirodo.  Su BMW tikrai nelengva pasiekti savo žemes ir fermas.

Atėjo laikai, kai ūkio vadybininkai atvažiuoja tvarkyti reikalų iš rajono centro, nes kaime liko tik senoliai. Jie tik girdėjo, kad vienas iš tų didžiųjų ponų jau tapo žemės ūkio viceministeriu, kitas jau du mėnesius su šeima poilsiauja kažkokiuose Maldyvuose. O tas, kur prieš 15 metų supirko visų vietinių žmogelių pajus, dabar jau išvis nebe Lietuvoje, bet Ispanijoje gyvena...

Atleiskite už tokį makabrišką, apokaliptišką pajuokavimą, kuris, prisipažinsiu, ir man nejuokingas. Bet vis tik svarbu, kuria kryptimi judės Lietuvos valstybinė kaimo politika ir pats lietuviškas kaimas. Tikiuosi, ne tokia, kokią čia aprašiau.

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt