Ketvirtadienis, Gruodis 12, 2019
   
Tekstas

R.Šimašius: Susitaikome su godumu? To kaina per didelė

Per nepriklausomybės metus valstybė, mes, jos žmonės, subrendome. Vieningi išeiname į Laisvės pikniką, pripažįstame, kad nusižengėme žmogiškumui Holokausto metu. Tą darome garsiai, palaikome vienas kitą, keičiamės, norime ištaisyti klaidas. Norime pasitikėti ne tik vieni kitais, valstybe, bet ir valdžia. Ir čia – sunkiai pavyksta. Tie statistiniai nepasitikėjimo, nusivylimo skaičiai ir elementarus jausmas aiškiai sako – skauda mums dėl tų pačių dalykų. Dėl esmės – nėra atsparumo godumui, asmeninės naudos siekimui. Ir valdžia, gauta galia, tą apnuogina labai greitai – pirtelių susitarimai, „auksinių” samčių pirkimai, draugiškumu grįsti sprendimai, net nesugebėjimas atskirti, kai supainiojami savi ir viešieji  interesai.

Suprantu, kad į valdžios (kaip ir į verslo vadovų) postus žmones dažnai atveda ambicija, noras pasiekti gerų pokyčių, priimti sprendimus, būti atsakingu, svarbiu. Bet ambicija yra viena, o godumas, noras pasipelnyti yra visai kas kita. Ambicija yra gerai, ji suka smagratį, gimdo idėjas. Noras dirbti, uždirbti daugiau, noras turėti geresnį gyvenimą yra tai, ką daugelis mūsų supranta.

Tačiau godumas ir įsitikinimas, kad išaušo ta atpildo valanda, kuomet turi gauti  „sėkmės“ mokestį – tai yra liga. Liga, pakertanti žmonių ambicijas auginti valstybę tokią, kokią norisi ją matyti. Vien mintis, kad kažkas turi teisę įvairiais būdais „pasiimti“ daugiau, nuodija visuomenę. Tai prasilenkia su ambicingos, perspektyvios Lietuvos, nepriklausomumo, orumo idėja.

Didžiulė grėsmė yra patikėti, kad visa tai yra kažkur – ne tavo kieme, ne tavo aplinkoje. Tiesa skaudžiai kerta ir primena: visa tai arti. Nesąžiningai elgtis gali tavo draugas, bendradarbis, net šeimos narys. Tuomet dvigubai sunkiau suprasti, atleisti, patikėti. Ko gero, daugelis žinome  tą jausmą. Tą jausmą, arba abejonės šešėlį, ne kartą yra tekę pajusti ir man.

Negaliu apsimesti, kad man tai nerūpi, man tikrai skauda. Nes ir aš, ir partijos kolegos, ir daugybė žmonių laukiame atsakymų iš teisėsaugos ir iš Eligijaus Masiulio, kas ir kodėl iš tikrųjų atsitiko. Atvirų atsakymų ir aiškaus sprendimo.

Sakoma, atėjęs į valdžią įgysi daug draugų. Aš asmeniškai, tapęs Vilniaus meru, prieš tai ministru, jų daugiau netekau. Nemaniau, kad tas įsivaizdavimas, kad pažįstamas valdžioje padės, toks gajus. Teko paaiškinti, kad tarnystė valstybei  – ne šeimos verslas, sąlygos vienodos visiems. Yra kaip yra, lieka žmonės, kurie supranta, kurie nori vienos tiesos, sąžiningų sprendimų. Dėl jų reikia dirbti. Ir dėl savęs, dėl savo įsitikimų ir moralės.

Kai kas kalba apie žmogišką faktorių, esą klysti žmogiška. Taip, ko gero, žmogiška, bet už klaidas reikia atsakyti, už savo veiksmus reikia prisiimti atsakomybę. Ir tai galioja visiems: man, mano šeimai, bendradarbiui, partijai.

Tačiau mano, šios valstybės piliečio, pozicija nesikeičia – nesutinku taikstytis su bet kokiomis nesąžiningumo apraiškomis, kaip ir pakantumu, abejingumu, noru užmerkti akis. Negalima taikstytis su tuo, kas pamina pasitikėjimą valstybe.

Kas stabdo mūsų šalį nuo ambicingo judėjimo į priekį, išsikeltų tikslų įgyvendinimo? Ar tik negebėjimas atsispirti „medžioklės“ trofėjams ir susitarimams, aptartiems už uždarų durų prie vaišių stalo? Manau, pirmiausia – susitaikymas.

Tačiau vaistų yra. Visų pirma, reikia principingai veikti, jei paaiškėja, kad godumo problema iškilo. Nė kiek nesitaikstyti. Norint pasitikėjimo, svarbu turėti įrankius, kurie leistų žmonėms patikrinti, ar pasitikėti tikrai galima. Ką matau Vilniuje – visiškas duomenų atvirumas, skaidrumas ir standartų aiškumas leidžia priimti geresnius sprendimus, leidžia žmonėms pamatyti jų naudą ir ją patikrinti. Ir galiausiai – reikia pasitikėti ir padėti tiems, kas kovoja su godumu – ar tai būtų STT, Viešųjų pirkimų tarnyba ar savivaldybės kontrolierius. Šie žmonės dirba savo darbą ir jų rekomendacijų reikia tiesiog laikytis.

Man pačiam rankos svyra, kai dalis žmonių meta paskutinę kortą – nebalsuosiu. Nepaisant to, kad daugeliui skauda, kad yra patriotai, kad kasdieniuose darbuose yra pasiryžę nuversti kalnus, kad apgintų savo tiesą ir orumą.

Aš kviečiu balsuoti. Nes priešingu atveju, jausčiausi pasidavęs. Priešingu atveju, išduočiau tikėjimą savo šalies ateitimi. Žinau, kad esam stiprūs ir subrendę permainoms. Esu tikras, kad galim apginti tiesą.

Skyriaus naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8
  • 9
  • 10

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt