Antradienis, Liepa 23, 2019
   
Tekstas

SEKMADIENĮ BALSUOKIME PRIEŠ POLITINĮ ABSURDĄ

Vakar prasidėjo Lietuvos Prezidento rinkimai. Apie šiuos rinkimus viešoje erdvėje pastaruoju metu bandoma sudaryti prastą įvaizdį. Esą reklamos mažai, kandidatų pasirinkimas mažas, kritikos ir skandalų mažai, galiausiai – nelygi konkurencija. Kai kurie politikos apžvalgininkai tai įvardino, kaip politinės sistemos problemą bei ragino rinkimus boikotuoti. Tačiau ar tikrai taip yra? Kaip daugelis žino, šalies Prezidentas renkamas penkeriems metams. Jau po praėjusių Prezidento rinkimų kiekviena Lietuvos politinė partija ar jėga, galiausiai atskiri piliečiai turėjo pakankamai laiko rasti ir paruošti savo kandidatus. Tačiau, ar tai buvo daroma? Akivaizdu, kad ne. Prezidentė tiek iki kadencijos pradžios, tiek ir visos kadencijos metu laikėsi tos pačios griežtos politinės linijos. Tokia šalies vadovės laikysena patiko ne visoms politinėms jėgoms, tačiau visuomenei ji buvo daugiau ar mažiau priimtina. Matyt, tai suprasdami, galimi konkurentai pabijojo stoti į politinę kovą su šalies vadove bei pripažino Prezidentės pranašumą. Opozicinės Lietuvos partijos Liberalų sąjūdis ir Tėvynės sąjunga nusprendė šiuose rinkimuose politinių ambicijų nedemonstruoti ir tokiu būdu netrukdyti šalies vadovei vėl laimėti rinkimus. Socialdemokratai, iš anksto pripažindama dabartinės šalies vadovės pranašumą, ilgai sprendė ką pastatyti į rinkimų „kamikadzės“ vaidmenį. Nuspręsta iškelti kandidatą, kuris labiausiai tinka į Europos parlamentą (EP). Darbo partija turėdama daugiausiai narių Lietuvoje, savo gretose tesugebėjo rasti politikos veteraną iš „sandėliuko“. Tvarkos ir teisingumo partija suprasdama, jog nepavyks spėti „prikelti“ ideologinio fenikso šiems rinkimams galėjo nesunkiai rasti kitą kandidatą. Tačiau partijos daug metų naudota „nuskriaustųjų“ strategija tinka tik vienam žmogui, kuriam šios kortos prireiks rinkimuose į EP. Kiti kandidatai toli gražu neprilygsta aukščiausio kalibro politikų sluoksniui. Už poros savaičių vyks rinkimai į EP. Zuokas, Ropė, Tomaševskis – visi kandidatuoja į Europos parlamentą. Nereiktų nuvertinti ir šių kandidatų galimo pasiruošimo rinkimams į savivaldybių tarybas, kurie vyks už 10 mėnesių.
Rinkimų kompanijos metu dažniausiai išgirstame įvairiausių pažadų ir siūlymų. Šį kartą vienas siūlo rinktis tarp karo ir taikos, kitas negali su niekuo taikstytis, trečias ieško darbo, dar vienas naudoja juodąsias technologijas... Tuo tarpu Prezidentė žada tęstinumą ir laikosi gana solidžios retorikos, nors nuolat ją bandoma išprovokuoti.
Sunku net įsivaizduoti, kas lauktų Lietuvos, jei Prezidento rinkimus laimėtų nuo nepriklausomybės laikų valdyto rajono vadovas. Valdyto taip, kad šiuo metu apie du trečdaliai gyventojų yra socialinių pašalpų gavėjai. Ar daugkartinis miesto meras, teistas už „gerus“ darbus, kuris vilniečiams rimtu veidu prieš tris metus žadėjo 6000 Lt. atlyginimus. Veržlumas, vizijos ir idėjos yra gerai, tačiau kai jos pavirsta utopijomis, kurios sostinės biudžetą varo į dugną... Dar sudėtingiau, jei rinkimus laimėtų žmogus be politinių principų. Žmogus dar visai nesenai savo dabartinį šefą įtarinėjęs atstovavimu rusams, pats tapo jo nuosavos organizacijos dalimi. Žmogus, kuris ankščiau ginė teisingumą, o dabar jį menkina ir politizuoja. Prie šalies vairo taip pat veržiasi ir senosios nomenklatūros atstovai. Šios partijos požiūrį į visuomenės valdymą žinom iš savo rajono pavyzdžio. Lietuva nenusipelnė tokios bausmės. Nelabai tikėtina, kad ir Lietuvos lenkų atstovas laimėtų Prezidento rinkimus. Visa paties kandidato rinkiminė kampanija nukreipta į lenkiškos tautybės rinkėjų mobilizaciją EP rinkimuose. Belieka du nuo partijų nepriklausomi kandidatai. Ponas Naglis Puteikis gal ir kovoja už teisybę, tačiau Prezidento pareigoms dar tikrai ankstoka. Šio kandidato pastangos sudalyvauti visuose rezonansiniuose šalies įvykiuose jo kompetencijos vadovauti šaliai neįrodo, o atvirkščiai – sumenkina.
D. Grybauskaitė penkis metus tvirtai laikė šalies vairą. Galbūt pasitaikė viena kita klaida priimant sprendimus, vienas kitas nepateisintas žmonių lūkestis, tačiau, stebint bendrą vaizdą, su savo pareigomis Prezidentė susitvarkė gerai.
Žinant iki kokio lygio visuomenės akyse yra numenkinta politiko profesija, kokių populistų, marginalų ir demagogų pilna viešoji erdvė, galiausiai, koks absurdas dedasi šalies politinėje sistemoje, reikia džiaugtis, kad pati Prezidentė dar nori imtis atsakomybės. Būti arbitru tarp visų politinių jėgų yra sudėtingas darbas ir ne visada pavyksta rasti aukso viduriuką, kurio daugelis norėtų. Suprasdamas, jog šiandien Lietuvos politikoje didžiausios problemos yra ne ideologinės, o vertybinės, kviečiu Jus, nepriklausomai nuo pažiūrų, ateinantį sekmadienį palaikyti Dalios Grybauskaitės kandidatūrą.
Utenos rajono savivaldybės tarybos narys
Marijus KAUKĖNAS

Liberalų naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt