Ketvirtadienis, Rugsėjis 19, 2019
   
Tekstas

Apie tiesioginius merų rinkimus

Tiesioginiai merų rinkimai vyksta daugelyje demokratinių valstybių. Ne išimtis turėtų būti ir Lietuva. Nuo praėjusio dešimtmečio viešoje erdvėje neretai galima buvo girdėti politikų samprotavimus ar siūlymus tiesioginių merų rinkimų tema, tačiau realaus pasistūmėjimo neįvyko. Pasirodžius sociologinių tyrimų rezultatams, kuriuose buvo matyti, jog tiesioginių merų rinkimų idėją palaiko net 80 procentų Lietuvos gyventojų, politikai suskubo keisti įstatymus. Visai šviežiai Seime buvo priimtas įstatymas, kuris numato galimybę rinkėjams merą rinkti tiesiogiai. Šis įstatymas šalies gyventojams buvo pateiktas su dideliu optimizmo užtaisu, tačiau iš esmės jis tik suteiktų teisę rinkti merą tiesiogiai. Iš esmės šis įstatymas merui didesnių galių nepridės. Tai galima būtų padaryti tik keičiant Konstituciją. Ar paskubomis priimta naujovė netaps dideliu galvos skausmu ne tik savivaldybėms, bet ir patiems gyventojams? Ar tikrai meras pirmininkaujantis savivaldybės tarybai bei turintis kiek didesnes nei eilinio savivaldybės tarybos nario galias galės vykdyti konstruktyvią veiklą? Šiuo metu savivaldybėse realią valdžią turi rajonų savivaldybių tarybos. Gyventojai renka tarybų narius, kurie vėliau susitelkę į politines koalicijas ar atskiras interesų grupes išrenka savo merą, vicemerą, mero patarėjus, savivaldybės administracijos direktorių, pavaduotoją ir tarybos sekretorių. Vėliau tarybos išsirenka savivaldybei pavaldžių įstaigų ir įmonių stebėtojų tarybas, įvairias komisijas, darbo grupes, į kurias susiformavusios daugumos kitaminčiams patekti yra beveik neįmanoma. Susiformavus savivaldybės tarybos pozicijai ir opozicijai įvairios „politinės dalybos“ tuo turėtų ir baigtis. Deja, daugelyje Lietuvos rajonų, taip pat ir Utenos, ant „politinių dalybų“ stalo patenka ir tos pareigybės („postai“), kurios turėtų būti nepriklausomos nuo politinių vėjų. Tapo įprasta, kad seniūnais, savivaldybės administracijos skyrių vedėjais, savivaldybės įstaigų ir įmonių vadovais, kultūros centrų, gimnazijų, darželių, kitų įstaigų vadovais, neretai ir paprastais specialistais tampama ne pagal kompetenciją, bet pagal partinę priklausomybę. Taip sudaromas valdančiųjų grupei lojalus ir kontroliuojamas administracinis aparatas. Po savivaldybių tarybų rinkimų į valdančiąsias daugumas patenka ir verslo atstovai, kurių įmonės gauna dešimtis milijonų litų pajamų iš tų pačių savivaldybių ar jų įmonių organizuojamų bei Europos Sąjungos (ES) ir savivaldybės lėšomis finansuojamų projektų. Pastariesiems būtina nusišalinti tik tada, kai savivaldybės tarybos posėdyje svarstomas klausimas konkrečiai dėl jų įmonių. Visais kitais atvejais jie įsilieja į valdančiųjų rato veiklą. Išrinktieji į savivaldybei pavaldžių įmonių stebėtojų tarybas prižiūri šių įmonių ir jų vadovų veiklą. Tuo pačiu metu, tik jau kaip verslininkai su savo įmonėmis dalyvauja tų pačių savivaldybės įmonių organizuojamuose ES ir savivaldybės lėšomis organizuojamuose projektuose. Suprask, prižiūri tuos, kurie prižiūri jo paties įmonės atliekamus rangos darbus. Projektams ir su jais ateinančioms lėšoms paskirstyti reikalingi viešieji pirkimai, kuriems savivaldybėje vadovauja kaip tyčia tos pačios valdančiųjų partijų grupės atstovas. Turbūt neatsitiktinai labiausiai konkursuose sekasi tai pačiai valdančiajai grupei priklausantiems verslininkams. Pateiktą pavyzdį būtų galima dar gerokai pildyti, nes tai vyksta mūsų rajone. Iš esmės šią politinę sistemą sukūrė esamų įstatymų spragos, savo ruožtu politinė sistema Lietuvoje sukūrė savivaldybėse „karalystes“. Ne išimtis ir Utenos apskritis (Utenos, Ignalinos, Švenčionių rajonai). Pasitelkti politiniai, administraciniai, verslo ir kiti resursai padėjo valdžios vertikalei išsilaikyti keliolika metų, o kai kuriose savivaldybėse nuo pat šalies nepriklausomybės. Vietoje to, kad būtų ieškoma sprendimų, galinčių pakeisti savivaldybių politines sistemas iš esmės, siūlomas sprendimas, kuris daugelyje savivaldybių nieko nepakeis. Netgi atvirkščiai, padarys daugiau sumaišties, anarchijos ir žalos nei naudos. Iš esmės nepakeitus įstatymų, susijusių su savivaldybių veikla ir kartu konstituciškai merui nesuteikus didesnių galių, rinkėjai eilinį kartą liks nuvilti. Tiesiogiai išrinktiems merams reikės pasirinkti, ar ieškoti sutarimo su tarybos dauguma ir taip pasiduoti jų įtakai, ar likti nepriklausomais, tačiau be realių politinių galių. Būtų naivu tikėtis, jog savivaldybės taryba vedina idealistinių tikslų priiminės merui palankius sprendimus. Todėl iš esmės nepakeitus su savivalda susijusių teisės aktų artimiausioje ateityje neabejotinai didžiausią įtaką rajonų ar miestų valdymui turės savivaldybių tarybos. Šis įstatymas ne kas kita, kaip Seimo valdančiųjų politinis triukas rinkėjams prieš savivaldos rinkimus. Patarčiau uteniškiams rinkimų metu didesnį dėmesį skirti būtent savivaldybių tarybų išrinkimui. Šalies Prezidentei pritarus šiai rinkimų naujovei, Liberalų sąjūdžio partija laikysis naujos rinkiminės tvarkos bei visose Lietuvos savivaldybėse, įskaitant ir Utenos rajono, šalia rinkimų sąrašų kels ir kandidatus į merus.
Marijus KAUKĖNAS
Utenos rajono savivaldybės tarybos narys, Liberalų sąjūdžio Utenos skyriaus pirmininkas

Liberalų naujienos

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
  • 8

Mus rasite

Lankomumo statistika


www.serveriai.lt